Facebook
LINKEDIN
INSTAGRAM

Rezultatai: laimė

Laimės pyragas

Laimės pyragas

Šiandien už lango vėl lyja. Jei tikėti visažiniais sinoptikais, pasivaikščioti vakare ir vėl nepavyks. Nuo minties apie šokinėjimą per milžiniškas šaltas balas, merkiant lietui, net pašiurpsta oda. Pasidaro kažkaip liūdna ir gaila savęs. Sunki visgi savaitė „ištiko“… Pažvelgus į praeivių veidus gatvėse ir transporte, akivaizdu, […]

Apie tikrąsias (ne)laimės priežastis

Apie tikrąsias (ne)laimės priežastis

Nors pavasaris bandė nedrąsiai kovoti su žiema ir saulė mus kelias dienas lepino savo spinduliais, tačiau per pavasario lygiadienį buvome gausiai apdovanoti snaigėmis ir puriais sniego kalnais. Pozityvūs žmonės džiūgavo ir iš naujo mėgavosi žiemos malonumais: klaidžiojo po apsnigtus miškus, lipdė sniego senius ir žaidė […]

Komplimentai sau

Komplimentai sau

Neseniai naršydama socialiniuose tinkluose pastebėjau vienos žinomos visuomenės veikėjos puslapyje rengiamą konkursą, kuriame moterų buvo prašoma parašyti komplimentą sau. Moterys buvo prašomos įvardinti už ką, kodėl, arba ką savyje labiausiai myli, kuo labiausiai džiaugiasi ir didžiuojasi. Konkurso trukmė buvo kelios dienos, prizas – knyga. (more…)

Vos tik užgeso Vėlinių žvakutės

Vos tik užgeso Vėlinių žvakutės

Vos tik užgeso Vėlinių žvakutės, kartu su jomis išsisklaidė rimtis, susikaupimas ir už parankės kurį laiką mus lydėjusi ramybė. Prekybos centrų vitrinos, gatvės, televizijos reklamos ir miestų aikštės kviečia švęsti, linksmintis, išlaidauti ir dovanoti dovanas!

Sporto trenerė Erika išleido knygą „DUKRA“!

Sporto trenerė Erika išleido knygą „DUKRA“!

– Trumpai prisistatyk mūsų blogo skaitytojoms, kurios dar negirdėjo apie tave. Esu – Erika Burinskaitė ir dažniausiai save pristatau kaip grupinių treniruočių trenerę. Bet treniravimas – mano darbas, sportas ir sveika mityba – mano gyvenimo būdas. Bet tiesa ir ta, kad dar esu mergina, kuri […]

Kaip išmokti vertinti save?

Kaip išmokti vertinti save?

Prieš kurį laiką sulaukėme labai trumpo laiško, kuriame buvo tik vienas klausimas – „Kaip išmokti save vertinti??????????“.

Jau vien iš klaustukų kiekio galėjau jausti, kad tai ne šiaip pasmalsavimas, bet iki skausmo išgyventa būsena. Tokiais ir panašiais klausimais moterys kreipiasi gana dažnai. Todėl nusprendžiau pasidalinti atsakymu ir su Jumis. Jei šiandien savyje nešiojate abejonę, galbūt čia surasite padrąsinimą žengti pirmuosius žingsnius vidinės ramybės link. (more…)

Svarbiausias Tavo gyvenimo klausimas

Svarbiausias Tavo gyvenimo klausimas

Visi nori gerai jaustis. Visi nori nerūpestingo, laimingo ir lengvo gyvenimo, mėgautis meile, puikiais santykiais ir nuostabiu seksu, tobulai atrodyti, uždirbti daug pinigų, būti populiariu ir gerbiamu – tokiu, kuriam įžengus į kambarį, susižavėjusi minia duodama kelią prasiskirtų kaip Raudonoji jūra. Visi to nori, nes […]

Danguolė

Danguolė

Danguolė Kraskauskienė Esu lektorė, viešosios kalbos trenerė ir akredituota koučingo specialistė – žmogus, kuris padeda geriau pažinti save, savo ambicijas, tikslus ir galimybes. Tikiu, kad kiekvienas gali gyventi maksimalų gyvenimą, kai žino, ko iš tiesų nori, suvokia savo sprendimų prasmę ir turi žinių bei įrankių […]

Rasa

Rasa

Rasa Dautartaitė

Visada sakiau, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Svarbiausia žmoguje yra pozityvus nusiteikimas, nes tada visai kitomis akimis yra žiūrima į save, aplinką ir gyvenimą. Tokios akys dažniausiai žiba ir negyvena laiku „nuo pirmadienio iki sekmadienio“, nes kasdieną atranda šį tą naujo. Dar visada sakiau, jog karma egzistuoja ir ji visada tave stebi, net ir dabar:)

_____

atėjau į Metas Augti ne kaip autorė (gal kada rasite ir mano straipsnį). Esu čia tartum režisierė spektaklyje, už užsklandos, tikrinanti ar viskas gerai, šiek tiek per daug entuziastingai sunerimusi, vis stebinti aplinką ir žiūrinti ar „scenoje“ viskas yra savo vietoje, ar gražu, kokios yra spalvos. Viename žurnale esu skaičiusi, jog Dievas yra detalės ir nesvarbu kuo tikime, visas mūsų gyvenimas susideda ir įvairiausių elementų, dalių, smulkmenų ir momentų – mažų dalelių. Tai kartais mane veda iš proto, bet man tai labai patinka:)

_____

Metas Augti lyg mažas ir jaukus pasaulis, kuriame galima ieškoti, narplioti sudėtingesnius klausimus, o kartais pasidarius puodelį kavos, susisukus į minkštą pledą atsipūsti ir pailsėti. Čia galima sutikti tokių pat moterų kaip aš arba visai kitokių, ir iš jų išmokti kažko naujo – straipsnių ir praktinių patarimų dėka.

Labai norėčiau, jog Metas Augti padėtų moterims atrasti ar išsiugdyti tikrą, žavų moteriškumą bei laimę. Metas Augti kaip naujos formos atitikmuo uogų rinkimams ar skalbinių plovimams upėse, kai moterys tai darydavo kartu ir daug daug kalbėdavo. Tokie susibūrimai perkeliami čia, į šią erdvę.

Skaitytojai klausia: Esu pasimetusi santykiuose su mylimu žmogumi ir savyje. Ką daryti?

Skaitytojai klausia: Esu pasimetusi santykiuose su mylimu žmogumi ir savyje. Ką daryti?

Prieš kelias dienas Metas Augti redakcija gavo itin atvirą skaitytojos laišką. Visais laikais santykiai buvo ta sritis, kurioje mums kyla daugiausiai klausimų, kurioje nuolat randasi ne tik malonių akimirkų, bet ir kalnas nesusipratimų. Profesionali koučerė Danguolė pabandė padėti skaitytojai rasti išeitį iš jos santykių labirinto, […]

Mažas sporto pasaulis

Mažas sporto pasaulis

Sporto klubas – tai uždaras, mažas, savotiškai įdomus pasaulėlis, kuriame galima sutikti pačių įvairiausių žmonių. O moterų sporto klube – dar gražesnė asmenybių „puokštė“. Labai mėgstu stebėti žmones, juos tyliai analizuoti. O juk moterys tokios nuostabiai įdomios personos, kurios gali stebinti, džiuginti, liūdinti, juokinti ar […]

Išmokti paleisti

Išmokti paleisti

“..visą laiką mūsų šaknys kerojosi ir pynėsi viena su kita, o kai galiausiai nubyrėjo žiedai, mes pamatėme, kad tapome nebe dviem, o vienu medžiu..”

Šis, kažkur interneto platybėse, pastebėtas sakinys iš pradžių pasirodė tiesiog eilinis, šiek tiek poetiškas pasisakymas. Bet kažkodėl akys užsimanė jį perskaityti dar kartą, ir dar kartą.. Po trečio karto, tai nebebuvo tiesiog sakinys, tai buvo apmąstymus keliantis sakinys.

Prisipažinsiu, su juo aš gyvenau kelias savaites. Mano galvoje jis atsirasdavo pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis. Jis ateidavo taip staiga ir taip netikėtai, kad iš pradžių net būdavo baisu. Pradėjau ieškoti priežasčių, kodėl jis mane kankina, kodėl niekaip neišeina iš galvos.

Ir pagaliau, nušvitimas! Kažkurią naktį, prieš užmiegant, į mano mintis vėl atsliūkino tas sakinys. Tyliai pasibeldė, o kai atidariau minties duris – įsiveržė kaip uraganas ir sukėlė tokią audrą, su tokiais žaibais, kad viskas tiesiog nušvito. Ir žaibų šviesoje atėjo atsakymas – esmė ne tame, apie ką aš, kaip ir daugelis, svajoju, ne tame, ko man trūksta. Esmė tame, ko pas mane per daug, ir kas man trukdo! Ir tada aš supratau – turiu apsivalyti.

Išbandžiau viską – susitvarkiau namus, nes sako, kad švariuose namuose, švari siela. Nepadėjo. Daugiau laiko leidau gamtoje, nes sako, kad grynas oras padeda išvalyti mintis. Nepadėjo. Nusipirkau naujų drabužių, nes sako puoštis moterims – savotiška terapija. Nepadėjo. Prie vyno taurės išsikalbėjau su geriausia drauge, nes sako, kad pokalbiai padeda. Bet man nepadėjo. Nepadėjo niekas, nes kad ir ką dariau, vis tiek nesijaučiau atsikračiusi to sakinio.

Ir tada atėjo sukrečiantis suvokimas – norėdama išsivalyti, turiu išmokti paleisti. Ir kuo toliau apie tai galvojau, tuo logiškiau viskas atrodė. Juk toks tas mūsų gyvenimas – jis visada iš mūsų kažką atima. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo aiškiau suvokiau vieną – mes negalime kovoti su praradimais, jie yra neišvengiami. Ši kova būtų tokia pat beprasmiška, kaip vaikystėje skaityta Don Kichoto kova su vėjo malūnais. Tai ką daryti? Aš radau sau išeitį. Aš susitaikysiu su mintimi, kad praradimai yra neišvengiami, bet išmoksiu juos paleisti. Nesilaikysiu nagais įsikibusi į nieką, kas norės išeiti iš mano gyvenimo, nelaikysiu jėga tų, kuriems čia jau nebemiela.

Ši mintis suteikė tokią neapsakomą ramybę, pasidarė taip lengva. Iki tol, kol suvokiau, kad pasakyti yra žymiai paprasčiau, nei padaryti  Bet aš nenuleidau rankų, matyt tas ožiaragiškas užsispyrimas egzistuoja. Aš mokiausi. Visų pirma atsisveikinau ir paleidau viską, ką praradau per savo gyvenimą, kas su manimi jau buvo atsisveikinę – mylimiausią lėlę, sudužusį puodelį, pasibaigusias draugystes, išėjusius žmones, nutrūkusius santykius. Atsisveikinau mintyse. Atsisveikinau dialogo forma. Gyviems praradimams padėkojau, kad buvo, kad suteikė džiaugsmo, kad išlieka mano atmintyje ir kad padėjo man formuoti save. Prisiminiau kartu išgyventas istorijas, patirtus nuotykius. Palinkėjau sėkmės, nuoširdžiai pasidžiaugiau jų laime ir atsisveikinau, paleidau juos. Šiltai, bet visam laikui.

03

Dabar atėjo eilė atsisveikinti ir paleisti tuos, kurie šalia, bet nebenori čia būti. Aš jiems garsiai ir tyliai, tiesiogiai ir mintyse transliuoju žinutę – jei Jums čia blogai, jei Jūs jaučiate, kad Jūsų vieta kitur – pirmyn, eikit! Jūs laisvi! Aš su Jumis atsisveikinu, bet ir Jūs turite su manimi atsisveikinti. Nes tik tokiu būdu įvyksta tikrasis paleidimas. Kai paleidžia abi pusės. Kai nelieka nematomų pančių. Ir šis atsisveikinimas nėra skaudus, jis netgi džiugus. Kodėl? Nes aš priėmiau jų dovaną, jie galbūt priėmė mano dovanas ir dabar laikas apdovanoti kitus žmones. Todėl nuoširdžiai uždarau duris tiems, kas išėjo, ir atveriu kitas duris tiems, kas nori užeiti.

Žmonės aplink Jus – pasiuntiniai. Jie ateina į Jūsų gyvenimą su misija, perduoda dovaną, pamoko, ir išeina. Jūs irgi turite misiją, tik kitiems žmonėms. Ir niekas neturi teisės savintis žmonių, neleisti jiems išeiti – išeiti ne veltui, išeiti atlikus žygdarbį, išeiti gelbėti kitų. Ir tik tuomet, kai išmoksime priimti dovanas, žmones, ir kai išmoksime juos paleisti, tik tuomet sakinys išsipildys, tik tuomet tapsime nebe dviem, o vienu medžiu. Nes medžio kamienas esu aš, esi tu – o visi paleisti gyvenimo pakeleiviai – šakos, kurios sužydi ir tampa medžio dalimi tik tada, kai pasijunta laisvi.

Nuoširdžiai linkiu, kad Jūsų medžiai sužydėtų. Todėl, mokykitės paleisti..

Spalvinga rudens kova

Spalvinga rudens kova

Ruduo. Visi medžiai išmarginti raudonais, geltonais ir oranžiniais atspalviais. Tu lengvai eini gatve. Po kojomis tyliai šnara pageltę lapai. Vėjas lengvai plaiksto Tavo spalvingo paltuko skvernus. Vienoje rankoje nešiesi didžiulę, svarbių dokumentų ir moteriškų niekučių prigrūstą rankinę, kitoje – ryškiaspalvis skėtis, kuris turėtų nuvaikyti virš […]

Pakeisk požiūrį į pokyčius ir viskas pasikeis

Pakeisk požiūrį į pokyčius ir viskas pasikeis

Pokyčiai – vienas dažniausiai linksniuojamų ir vienas nemaloniausių žodžių pastarąjį dešimtmetį, jei ne daugiau… Organizacijose – pokyčiai, asmeniniame gyvenime – pokyčiai, kasdien – maži iššūkiai a lia pokyčiai… Tai virsta tam tikra kančia, kai kas ryt atsikeliu ir galvoju – „O, ne! Ir vėl turėsiu […]

Įsitikinimai, kurie Tave stabdo. Atsikratyk jų

Įsitikinimai, kurie Tave stabdo. Atsikratyk jų

Vaikystėje mėgom vieni kitiems pasakoti siaubo pasakas. Ypač įvairias išgalvotas istorijas apie vaiduoklius. Dažniausiai tai buvo neramios sielos, kurios kartu su kokiu nors senu baldu ar kita antikvarine griuvena papuldavo į naujus namus ir neduodavo ramybės šeimininkams – dejuodavo, žvangindavo grandinėmis ir trikdydavo miegą. Gyventojų siaubui jie slankiodavo po namus ir karts nuo karto ką nors sulaužydavo ar sudaužydavo, kol netekę kantrybės šeimininkai išsikraustydavo į naujus namus ir vėl pasiimdami nelemtą senieną…

Mes užaugome. Išgalvotas istorijas primiršome. Tačiau kai kurių suaugusiųjų realiame gyvenime iš tiesų knibžda „vaiduoklių“ – tai prisiminimai apie buvusius partnerius, kartėlis dėl sudužusių lūkesčių, nesėkmių šešėliai ir nuoskaudos ant žmonių, kurių seniai nebėra šalia. Praeities šmėklos ir toliau sėja nerimą, neleidžia mėgautis gyvenimu ir kurti pilnaverčių santykių.

Kalbu apie tokias situacijas, kai riebiu brūkšniu nubraukiami nauji santykiai, nes „aš jau nieko taip nemylėsiu kaip savo eks…“ atsisakoma kurti šeimą, nes „mama mane paliko vaikystėje ir aš tikriausiai neturiu motinystės instinkto…“; o svajonės apie karjerą užkasamos tolimiausiame pasąmonės kampe, nes „mano šefas nuolat kartojo, kad tinku tik kavai nešioti…“ . Argi ne keista, kad žmonės, kurių tikriausiai jau keletą (ar net keliolika!) metų nematėte nė iš tolo, ir toliau daro įtaką Jūsų sprendimams ir savijautai?

Tokie „vaiduokliai“ suskaldo žmogaus vidinį pasaulį tarsi veidrodį į tūkstančius šukių, vos ne mistiniu būdu išsiurbia jėgas, norą bei tikėjimą, kad galima susikurti pilnavertį gyvenimą, atima pasitikėjimą savimi, ramybę, o kartais net ir sveikatą. O mes ir toliau lyg užburtame rate veliamės į panašias situacijas, patiriame baimę, kurią seka nevykę sprendimai ir griūtys.

Žinoma, gyvenime būna įvykių, kurios giliai traumuoja mūsų asmenybę, ir be profesionalo pagalbos gali būti sunku atsikratyti tokios patirties pasekmių. Bet su dauguma savo vaiduoklių esame pajėgūs susidoroti savarankiškai!

cczcz

Susigrąžink vidinę ramybę

Jei jauti nuolatinę įtampą ir baimę, kad tau gali nepavykti, jei vis dar nori kažkam kažką ĮRODYTI, sustok ir pripažink, kad gyveni praeitimi ir kovoji su šešėliais. Praeities kovų laimėti neįmanoma. Tai buvo. To nepakeisi. Vienintelis dalykas, ką gali pakeisti – šiandienos mintys ir poelgiai, kurie nulems rytojų. Pripažink, kad tu pati leidai praeičiai griauti tavo ateitį ir kad tik tu pati gali tai pakeisti.

Tai, kad sugebėjai atpažinti šias situacijas, rodo, kad keitiesi – kasdien mokaisi, tobulėji ir augi kaip asmenybė. Juk tai puiku! Priimk šią dovaną – geresnę save ir mėgaukis savęs pažinimu. Priimk save tokią, kokia esi ir kokia gali ar nori būti. Jei net slegiama praeities naštos, sugebėjai augti, ką galėsi padaryti, kai jos atsikratysi? Ar jauti, kiek užslėptos, užspaustos jėgos yra viduje?

Kad ir kas tau nutiko praeityje, kad ir kaip tave įskaudino, vienintelis būdas išvyti vaiduoklį iš savo namų ir gyvenimo – atleisti tiek tam žmogui, tiek sau. Atleisk, kad tave įskaudino, išgąsdino, privertė suabejoti savimi ir kitais. Atleisk sau, kad leidai nuoskaudoms suvešėti tavo širdyje, kad skriaudei save, reikalavai iš savęs per daug ir nuvertinai savo pasiekimus.

Atleisti dar nereiškia užmiršti ar vėl veltis į abejotinus santykius su tuo žmogumi ar veikla. Atleisti – tai pripažinti, kad tai buvo, kad skaudėjo, įvardinti, ko išmokai tame gyvenimo etape ir toliau gyvenime neštis tik pamoką, o ne nuoskaudą.

Atleidimas dovanoja lengvumo ir laisvės jausmą. Kai nereikia savo energija maitinti visų praeities demonų, ją gali nukreipti ten, kur visada norėjai būti, augti ir klestėti.

Leisk sau neskubėti. Tik pasakose pokyčiai vyksta greit ir lengvai – pupos užauga iki dangaus ir pelenės per naktį virsta princesėmis. Gyvenime tempai yra šiek tiek kitokie – medžio vieni, žolės kiti… Ir tai gerai. Vadinasi ir tu gali sau leisti augti savo tempu. Tokiu, kuris yra pats geriausias TAU.

Atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku

Atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku

Daugybės sėkmingų (ir, be abejo, turtingų) asmenų istorijų prasideda nuo to, kad jie su savo idėjomis atsidūrė tinkamu metu tinkamoje vietoje. O tada prasidėjo nuostabiai neįprastas gyvenimas, susitikimai su įdomiais žmonėmis, stulbinanti karjera, naujos mašinos, dideli namai, kelionės po egzotinius kraštus… Kas gi nenorėtų būti […]

Kaip nustoti gelbėti kitus ir pradėti gyventi

Kaip nustoti gelbėti kitus ir pradėti gyventi

Kada paskutinį kartą buvai iš tiesų laiminga? Juokeisi iki ašarų? Apkabinai su tokia meile, kad buvo sunku įkvėpti? Didžiavaisi savimi nugalėjusi savo baimę (net jei tai buvo kreivakojis tarakonas)? Ir nepurtyk galvos sakydama, kad taip nutinka tik basakojėms mergytėms ar nesusitupėjusioms paauglėms. Nesakyk, kad rimtos […]