Vaikystėje mėgom vieni kitiems pasakoti siaubo pasakas. Ypač įvairias išgalvotas istorijas apie vaiduoklius. Dažniausiai tai buvo neramios sielos, kurios kartu su kokiu nors senu baldu ar kita antikvarine griuvena papuldavo į naujus namus ir neduodavo ramybės šeimininkams – dejuodavo, žvangindavo grandinėmis ir trikdydavo miegą. Gyventojų siaubui jie slankiodavo po namus ir karts nuo karto ką nors sulaužydavo ar sudaužydavo, kol netekę kantrybės šeimininkai išsikraustydavo į naujus namus ir vėl pasiimdami nelemtą senieną…
Mes užaugome. Išgalvotas istorijas primiršome. Tačiau kai kurių suaugusiųjų realiame gyvenime iš tiesų knibžda „vaiduoklių“ – tai prisiminimai apie buvusius partnerius, kartėlis dėl sudužusių lūkesčių, nesėkmių šešėliai ir nuoskaudos ant žmonių, kurių seniai nebėra šalia. Praeities šmėklos ir toliau sėja nerimą, neleidžia mėgautis gyvenimu ir kurti pilnaverčių santykių.
Kalbu apie tokias situacijas, kai riebiu brūkšniu nubraukiami nauji santykiai, nes „aš jau nieko taip nemylėsiu kaip savo eks…“ atsisakoma kurti šeimą, nes „mama mane paliko vaikystėje ir aš tikriausiai neturiu motinystės instinkto…“; o svajonės apie karjerą užkasamos tolimiausiame pasąmonės kampe, nes „mano šefas nuolat kartojo, kad tinku tik kavai nešioti…“ . Argi ne keista, kad žmonės, kurių tikriausiai jau keletą (ar net keliolika!) metų nematėte nė iš tolo, ir toliau daro įtaką Jūsų sprendimams ir savijautai?
Tokie „vaiduokliai“ suskaldo žmogaus vidinį pasaulį tarsi veidrodį į tūkstančius šukių, vos ne mistiniu būdu išsiurbia jėgas, norą bei tikėjimą, kad galima susikurti pilnavertį gyvenimą, atima pasitikėjimą savimi, ramybę, o kartais net ir sveikatą. O mes ir toliau lyg užburtame rate veliamės į panašias situacijas, patiriame baimę, kurią seka nevykę sprendimai ir griūtys.
Žinoma, gyvenime būna įvykių, kurios giliai traumuoja mūsų asmenybę, ir be profesionalo pagalbos gali būti sunku atsikratyti tokios patirties pasekmių. Bet su dauguma savo vaiduoklių esame pajėgūs susidoroti savarankiškai!
Susigrąžink vidinę ramybę
Jei jauti nuolatinę įtampą ir baimę, kad tau gali nepavykti, jei vis dar nori kažkam kažką ĮRODYTI, sustok ir pripažink, kad gyveni praeitimi ir kovoji su šešėliais. Praeities kovų laimėti neįmanoma. Tai buvo. To nepakeisi. Vienintelis dalykas, ką gali pakeisti – šiandienos mintys ir poelgiai, kurie nulems rytojų. Pripažink, kad tu pati leidai praeičiai griauti tavo ateitį ir kad tik tu pati gali tai pakeisti.
Tai, kad sugebėjai atpažinti šias situacijas, rodo, kad keitiesi – kasdien mokaisi, tobulėji ir augi kaip asmenybė. Juk tai puiku! Priimk šią dovaną – geresnę save ir mėgaukis savęs pažinimu. Priimk save tokią, kokia esi ir kokia gali ar nori būti. Jei net slegiama praeities naštos, sugebėjai augti, ką galėsi padaryti, kai jos atsikratysi? Ar jauti, kiek užslėptos, užspaustos jėgos yra viduje?
Kad ir kas tau nutiko praeityje, kad ir kaip tave įskaudino, vienintelis būdas išvyti vaiduoklį iš savo namų ir gyvenimo – atleisti tiek tam žmogui, tiek sau. Atleisk, kad tave įskaudino, išgąsdino, privertė suabejoti savimi ir kitais. Atleisk sau, kad leidai nuoskaudoms suvešėti tavo širdyje, kad skriaudei save, reikalavai iš savęs per daug ir nuvertinai savo pasiekimus.
Atleisti dar nereiškia užmiršti ar vėl veltis į abejotinus santykius su tuo žmogumi ar veikla. Atleisti – tai pripažinti, kad tai buvo, kad skaudėjo, įvardinti, ko išmokai tame gyvenimo etape ir toliau gyvenime neštis tik pamoką, o ne nuoskaudą.
Atleidimas dovanoja lengvumo ir laisvės jausmą. Kai nereikia savo energija maitinti visų praeities demonų, ją gali nukreipti ten, kur visada norėjai būti, augti ir klestėti.
Leisk sau neskubėti. Tik pasakose pokyčiai vyksta greit ir lengvai – pupos užauga iki dangaus ir pelenės per naktį virsta princesėmis. Gyvenime tempai yra šiek tiek kitokie – medžio vieni, žolės kiti… Ir tai gerai. Vadinasi ir tu gali sau leisti augti savo tempu. Tokiu, kuris yra pats geriausias TAU.
Comments are closed.