“..visą laiką mūsų šaknys kerojosi ir pynėsi viena su kita, o kai galiausiai nubyrėjo žiedai, mes pamatėme, kad tapome nebe dviem, o vienu medžiu..”

Šis, kažkur interneto platybėse, pastebėtas sakinys iš pradžių pasirodė tiesiog eilinis, šiek tiek poetiškas pasisakymas. Bet kažkodėl akys užsimanė jį perskaityti dar kartą, ir dar kartą.. Po trečio karto, tai nebebuvo tiesiog sakinys, tai buvo apmąstymus keliantis sakinys.

Prisipažinsiu, su juo aš gyvenau kelias savaites. Mano galvoje jis atsirasdavo pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis. Jis ateidavo taip staiga ir taip netikėtai, kad iš pradžių net būdavo baisu. Pradėjau ieškoti priežasčių, kodėl jis mane kankina, kodėl niekaip neišeina iš galvos.

Ir pagaliau, nušvitimas! Kažkurią naktį, prieš užmiegant, į mano mintis vėl atsliūkino tas sakinys. Tyliai pasibeldė, o kai atidariau minties duris – įsiveržė kaip uraganas ir sukėlė tokią audrą, su tokiais žaibais, kad viskas tiesiog nušvito. Ir žaibų šviesoje atėjo atsakymas – esmė ne tame, apie ką aš, kaip ir daugelis, svajoju, ne tame, ko man trūksta. Esmė tame, ko pas mane per daug, ir kas man trukdo! Ir tada aš supratau – turiu apsivalyti.

Išbandžiau viską – susitvarkiau namus, nes sako, kad švariuose namuose, švari siela. Nepadėjo. Daugiau laiko leidau gamtoje, nes sako, kad grynas oras padeda išvalyti mintis. Nepadėjo. Nusipirkau naujų drabužių, nes sako puoštis moterims – savotiška terapija. Nepadėjo. Prie vyno taurės išsikalbėjau su geriausia drauge, nes sako, kad pokalbiai padeda. Bet man nepadėjo. Nepadėjo niekas, nes kad ir ką dariau, vis tiek nesijaučiau atsikračiusi to sakinio.

Ir tada atėjo sukrečiantis suvokimas – norėdama išsivalyti, turiu išmokti paleisti. Ir kuo toliau apie tai galvojau, tuo logiškiau viskas atrodė. Juk toks tas mūsų gyvenimas – jis visada iš mūsų kažką atima. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo aiškiau suvokiau vieną – mes negalime kovoti su praradimais, jie yra neišvengiami. Ši kova būtų tokia pat beprasmiška, kaip vaikystėje skaityta Don Kichoto kova su vėjo malūnais. Tai ką daryti? Aš radau sau išeitį. Aš susitaikysiu su mintimi, kad praradimai yra neišvengiami, bet išmoksiu juos paleisti. Nesilaikysiu nagais įsikibusi į nieką, kas norės išeiti iš mano gyvenimo, nelaikysiu jėga tų, kuriems čia jau nebemiela.

Ši mintis suteikė tokią neapsakomą ramybę, pasidarė taip lengva. Iki tol, kol suvokiau, kad pasakyti yra žymiai paprasčiau, nei padaryti  Bet aš nenuleidau rankų, matyt tas ožiaragiškas užsispyrimas egzistuoja. Aš mokiausi. Visų pirma atsisveikinau ir paleidau viską, ką praradau per savo gyvenimą, kas su manimi jau buvo atsisveikinę – mylimiausią lėlę, sudužusį puodelį, pasibaigusias draugystes, išėjusius žmones, nutrūkusius santykius. Atsisveikinau mintyse. Atsisveikinau dialogo forma. Gyviems praradimams padėkojau, kad buvo, kad suteikė džiaugsmo, kad išlieka mano atmintyje ir kad padėjo man formuoti save. Prisiminiau kartu išgyventas istorijas, patirtus nuotykius. Palinkėjau sėkmės, nuoširdžiai pasidžiaugiau jų laime ir atsisveikinau, paleidau juos. Šiltai, bet visam laikui.

Dabar atėjo eilė atsisveikinti ir paleisti tuos, kurie šalia, bet nebenori čia būti. Aš jiems garsiai ir tyliai, tiesiogiai ir mintyse transliuoju žinutę – jei Jums čia blogai, jei Jūs jaučiate, kad Jūsų vieta kitur – pirmyn, eikit! Jūs laisvi! Aš su Jumis atsisveikinu, bet ir Jūs turite su manimi atsisveikinti. Nes tik tokiu būdu įvyksta tikrasis paleidimas. Kai paleidžia abi pusės. Kai nelieka nematomų pančių. Ir šis atsisveikinimas nėra skaudus, jis netgi džiugus. Kodėl? Nes aš priėmiau jų dovaną, jie galbūt priėmė mano dovanas ir dabar laikas apdovanoti kitus žmones. Todėl nuoširdžiai uždarau duris tiems, kas išėjo, ir atveriu kitas duris tiems, kas nori užeiti.

Žmonės aplink Jus – pasiuntiniai. Jie ateina į Jūsų gyvenimą su misija, perduoda dovaną, pamoko, ir išeina. Jūs irgi turite misiją, tik kitiems žmonėms. Ir niekas neturi teisės savintis žmonių, neleisti jiems išeiti – išeiti ne veltui, išeiti atlikus žygdarbį, išeiti gelbėti kitų. Ir tik tuomet, kai išmoksime priimti dovanas, žmones, ir kai išmoksime juos paleisti, tik tuomet sakinys išsipildys, tik tuomet tapsime nebe dviem, o vienu medžiu. Nes medžio kamienas esu aš, esi tu – o visi paleisti gyvenimo pakeleiviai – šakos, kurios sužydi ir tampa medžio dalimi tik tada, kai pasijunta laisvi.

Nuoširdžiai linkiu, kad Jūsų medžiai sužydėtų. Todėl, mokykitės paleisti..

Justina