Ruduo. Visi medžiai išmarginti raudonais, geltonais ir oranžiniais atspalviais. Tu lengvai eini gatve. Po kojomis tyliai šnara pageltę lapai. Vėjas lengvai plaiksto Tavo spalvingo paltuko skvernus. Vienoje rankoje nešiesi didžiulę, svarbių dokumentų ir moteriškų niekučių prigrūstą rankinę, kitoje – ryškiaspalvis skėtis, kuris turėtų nuvaikyti virš Tavęs besikaupiančius debesis. Nors lauke šaltoka, vėjas visais būdais bando suvelti Tavo taip rūpestingai ryte darytą šukuoseną, o dangus tuoj prapliups grėsmingais lašais – Tavo veide žaidžia šypsena, o akyse spindi ugnies žiburėliai.

Kokia pirma mintis kyla perskaičius šią pastraipą? Ar čia matai taikliai apibūdintą save kasdienybėje, ar sutinki ir pritari mano rudeninės moters nupieštam paveikslui? Jei čia esi Tu, aš turiu prisipažinti – nuoširdžiai Tau pavydžiu ir turbūt, net norėčiau su Tavim susipažinti!

Kiekvieną dieną žingsniuoju Laisvės alėja, ir spėk, kaip dažnai matau tokį rudeninės moters paveikslą? Būtent! Jas visas galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O kiek tokių moterų matau ryte belaukdama autobuso? Lygiai nei vienos. Aišku, būtų galima kaltinti mane, kad aš ne ten žiūriu, arba ne ten vaikštau, bet reikia būti sąžiningai ir pripažinti vieną tiesą – mus veikia gamtos virsmas.

Juk pavasarį mes nepatiriame jokių depresijų ar liūdesio proveržių, nes pavasaris apdovanoja pasaulį saule ir jos šviesa. Nebelieka vietos niūrioms mintims, norisi būti lauke ir mėgautis šiluma.

Tačiau kas su mumis atsitinka rudenį? Su skausmu palydime išeinančią šilumą, nubraukiame ašarą, kai nutolsta net paguodos teikianti bobų vasara. Ir kas tada lieka? Tamsūs vakarai, šalti rytai, niūrios dienos, protarpiais pasirodanti saulė, skaudus vėjas ir gatvėse telkšančios balos. Brrr…

Tokia aplinka savaime skatina niūrias mintis, liūdesį ar net depresiją. Štai ir dabar sėdėdama ant palangės, įsisukusi į antklodę su arbatos puodeliu, nejučia galvoju: „Ech, dar prieš mėnesį ant tos pačios palangės, plačiai atvėrusi langą valgiau ledus ir klausiau paukštelių čiulbėjimo. Gaila.“

Gali neigti iki nukritimo, kad rudens liūdesys Tavęs nelanko, bet iš tiesų mūsų psichologija veikia taip – liūdesio išvengti mes tiesiog negalime. Ir jei Tave aplankiusį liūdesį Tu vadini ne liūdesiu, o nuovargiu, prasta nuotaika, oro įtaka ir pan., liūdesys tuo mėgaujasi, ir vis grįžta pas Tave.

Ką daryti? Geriausias būdas kovoti su liūdesiu yra jį atpažinti ir suprasti. Aš tikiu, kad viskas priklauso nuo mūsų, todėl kovą su rudeniniu liūdesiu galima laimėti. Ir net galiu pasidalinti kovos metodais su Tavimi.

Visų pirma įvardink liūdesį ir jo priežastį, o tada ieškok sprendimo. Mane rudenį labiausiai liūdina šviesos ir spalvų trūkumas. Būtent todėl pradžioje minėjau ryškią rudeninę moterį, būtent todėl rudeniui esu pasiruošusi šviesiai žalią paltuką ir būtent todėl neturiu juodos spalvos batų. Nes aš noriu spalvų! Spalvos man asocijuojasi su pergale. Štai kodėl gatvėse akimis ieškau spalvingų moterų, – nes noriu matyti, kad kovoje prieš rudens darganas aš esu ne viena.

Jei Tave liūdina tamsūs vakarai, atnaujink kambarį, pastatyk daugiau šviestuvų, pakabink šviesesnes užuolaidas, ant stalo uždek žvakes ar pamerk gėlių – suteik namams jaukumo.

Jei ryte sunku lipti iš šiltos lovos, pasitiesk prie lovos avies kailio kilimėlį, ant kurio maloniai padėsi pėdas, arba pasiruošk minkštą chalatą, į kurį susisupsi vos tik išnirus iš po antklodės.

Jei žiūrint pro langą į krentančius lapus ir plikus medžius apima melancholija, pasikeisk kompiuterio ekrano užsklandos paveiksliuką – užsidėk atostogų, pūkuoto kačiuko nuotrauką, ar kokį kitą paveiksliuką, kuris sukelia šiltus jausmus. Pakeisk grojaraštį, išjunk visą lyrinę muziką ir ieškok gyvesnių garsų.

Jei nepadeda ir tai, pradėk sportuoti, lankyk jogą, dziudo, šok, užsirašyk į piešimo kursus, mokykis naujos kalbos, siuvinėk, gamink maistą, fotografuok, skaityk lavinančią literatūrą – patirk naujų įspūdžių ir džiaukis naujomis žiniomis.

Matai, kai gerai pagalvoji, yra labai daug paprastų būdų nugalėti savo rudeninį liūdesį. Tereikia tik pripažinti, kad liūdesys Tave aplankė ir tvirtai pasiryžti atsisveikinti su juo.

Sėkmės kovoje! Žinok, Tu ne viena!

Justina