Vos tik užgeso Vėlinių žvakutės, kartu su jomis išsisklaidė rimtis, susikaupimas ir už parankės kurį laiką mus lydėjusi ramybė. Prekybos centrų vitrinos, gatvės, televizijos reklamos ir miestų aikštės kviečia švęsti, linksmintis, išlaidauti ir dovanoti dovanas!
Lyg ir kas čia blogo? Tamsusis metų periodas, visur šalta, šlapia, niūru. Tai gal ir gerai, kad stengiamasi žmones prablaškyti, įnešti šviesos žibančių lempučių ir blizgančių girliandų pagalba? Kita vertus, ar mūsų šventės tada nepraranda savo magijos? Kur dingsta tas lėtas laukimas, kai apie artėjančias gražiausias šventes praneša krentančios snaigės, šaltukas, kandžiojantis neuždengtas ausis, švelniai sklindantis mandarinų ir meduolių prie kakavos kvapas, nuo karšto vyno skambančios taurės, pamažu užsidegančios šventinės lemputės, ir galiausiai vos vos iki švenčių likus – įžiebiamos žaliaskarės.
Tas nekantrus laukimas, kai mažais žingsniukais kuriame stebuklus ir jaukiai prisimename vaikystę, kai svarbu ne materialūs, bet emociniai dalykai. Kai norisi būti, bendrauti, šypsotis, apsikabinti, laikytis už rankų ir daryti gerus darbus…
Ankstyvas prekybų centrų Kalėdinis šurmulys, verčia galvoti apie dovanas ir kelia stresą. Platus asortimentas turėtų padėti išsirinkti, bet atvirkščiai – tik sukelia įtampą, nes norisi aplenkti pačiai save ir pranokti savo pernykštes dovanas. O kiek nesusipratimų kyla su dovanomis! Gausybė įvairių kalėdinių niekučių, gundo laužyti susitarimus šiemet nieko nedovanoti, bet pabūti kartu – juk rankos pačios tiesiasi nupirkti kažką „simboliško“ prie to pabuvimo.
Kai kolektyve susitariate dovanoti dovanas už tam tikrą kainą, būtinai kažkuris „netyčia“ nuperka brangesnę, ir taip užuot džiuginusi, dovana verčia jaustis nesmagiai. O ar esate gavę visiškai netinkamą daiktą? Nors jauti, kad ši dovana yra tiesiog „iš reikalo“ (ėjau pro lentyną, pagalvojau, kad reikia kažko, nupirkau bet ką, įteikiau, pasidėjau pliusiuką ir ramu), turi apsimesti, kad džiaugiesi, nors skauda širdį.
Ar jums nekyla mintis, kad kažką darome ne taip? Gal reikia keisti savo įpročius ir atsisakyti dovanų? Bet kokios tada Kalėdos, jei negauni arba neįteiki dovanos? Kaip tada parodyti dėmesį, meilę, kaip pradžiuginti?
O jei vietoj materialių dovanų dovanotume gerus darbus? Vietoj niekučių ir nenaudingų daiktų nuspręstume duoti tai, ko žmogui reikia, net jei tai būtų artimas ir atviras pokalbis, ilgas pasivaikščiojimas, vakarienė, kai skiriate dėmesį tik sėdintiems prie vieno stalo, pamiršę darbus ir išjungę mobilius prietaisus? Gal dovana gali būti atleidimas, susitaikymas, pagyrimas ir palaikymas, paskatinimas ar padrąsinimas?
Tikrai neverta liūdėti, jei negali sau leisti Kalėdų sutikti spindinčių žvaigždžių koncerte, arba jei darbų gausoje nebespėjai įsigyti bilietų į planuotą spektaklį. Pažvelk iš kitos pusės – likimas suteikė galimybę šventes sutikti artimiausių ir mylimiausių žmonių kompanijoje kitaip – be minios šurmulio, susikaupus ir įvertinant pamatinius dalykus – šeimą, artimuosius, dėmesį ir meilę, buvimą kartu, gerus žodžius, ramybę, taiką ir šventumą. Taip sutikus šventes, gali skirti laiko apmąstymams ir visai kitokia būsena pasinerti į ateinančius metus.
Pagalvok ir apie save. O jei šiemet padovanotum sau kitokią dovaną? Ne kvepalus, lūpdažį ar seniai nužiūrėtą suknelę, bet jausmą? Gerą, tikrą palaimos jausmą? Dėkingumą? Šiemet skirk savo dėmesį svetimam žmogui. Paaukok nebenešiojamų drabužių „Caritui“, nunešk maisto „Penktos kojos“ gyventojams, išpildyk nepritekliuje gyvenančio vaiko svajonę, padovanodama jam itin reikalingą daiktą. Beje, labai keista, kai manai, kad vaikai norės žaislų ar saldainių, o jų norų sąraše vyrauja žieminiai batukai, striukės, muzikos instrumentai ir pan.
Tokie iš pirmo žvilgsnio maži darbai, gali suteikti daug džiaugsmo. O skleisdami gerumą ir patys tampame geresni.
Iki Kalėdų dar daugiau nei mėnuo. Dabar turi galimybę priimti sprendimą, kaip sutiksi šventes. Gali susiplanuoti viską iki smulkmenų ir išvengti paskutinių dienų streso ir skubėjimo. Dar turi laiko namų darbo dovanėlėms ar išsiųsti visiems kvietimus sutikti šventes kartu. Dar turi laiko norų ir tikslų apsvarstymui. Linkiu nuoširdžiai pasikalbėti su savimi ir suprasti, kokių švenčių nori. Ir susikurti jas būtent tokias, apie kokias svajoji, o ne tokias, kokias įtaigiai siūlo aplinka.
Nebijok elgtis taip, kaip liepia širdis. Ir lai švenčių akcentas būna iš laimės šviečiančios akys ir šypsenos, o ne mirksinčios led lemputės… Gražaus laukimo!
Justina