Svarbiausias Tavo gyvenimo klausimas

Visi nori gerai jaustis. Visi nori nerūpestingo, laimingo ir lengvo gyvenimo, mėgautis meile, puikiais santykiais ir nuostabiu seksu, tobulai atrodyti, uždirbti daug pinigų, būti populiariu ir gerbiamu – tokiu, kuriam įžengus į kambarį, susižavėjusi minia duodama kelią prasiskirtų kaip Raudonoji jūra.

Visi to nori, nes norėti lengva.

Jei tavęs paklausčiau „Ko nori savo gyvenime?“, greičiausiai atsakytum kažką panašaus į „Noriu būti laiminga, turėti gražią šeimą ir mėgstamą darbą“. Bet tai toks nuvalkiotas atsakymas, kad jis nieko nebereiškia.

Daug įdomesnis klausimas, kurio greičiausiai niekada anksčiau nesi sau uždavusi, yra:

„Vardan ko esi pasiryžusi kentėti?“ Dėl ko esi pasiruošusi kovoti? Nes būtent tai nulemia, kaip susiklostys tavo gyvenimas.

Visi nori puikiai apmokamo darbo ir būti finansiškai nepriklausomi, bet retas pasiryžęs „arti“ darbe po 60 valandų per savaitę, trankytis ilgose komandiruotėse ir analizuoti nuobodžius popierius. Žmonės svajoja būti turtingais, tačiau vengia imtis rizikingų sprendimų, aukotis, ir nenori atidėti malonumų tam, kad tie turtai būtų sukaupti.

Visi nori puikių santykių, bet ne kiekvienas pasiryžęs dėl jų atlaikyti sunkius pokalbius, nejaukią tylą, patirti nuoskaudas ir emocinius sukrėtimus. Todėl daugelis susitaiko su esama padėtimi ir metai iš metų tiesiog svarsto „Kas būtų, jei..“

Nes laimė reikalauja pastangų. Teigiami dalykai į mūsų gyvenimus ateina tada, kai įveikiame neigiamus. Tu gali kurį laiką išvengti negatyvių išgyvenimų, tačiau anksčiau ar vėliau jie įsiverš į tavo gyvenimą. Tai neišvengiama.

Iš esmės mes visi esame panašūs – gan lengvai priimame teigiamus potyrius,  tačiau norint susidoroti su neigiamomis patirtimis, mums reikia įdėti daugiau pastangų.

Štai kodėl tai, ką gauname iš gyvenimo priklauso ne nuo gerų jausmų, kurių geidžiame, bet nuo nemalonių dalykų, kuriuos sutinkame iškęsti tam, kad pasiektume savo troškimų.

Nori puikios figūros? Tada susitaikyk su tuo, kad teks įprasti lieti prakaitą sporto salėje, reiks pamilti subalansuotą mitybą ir džiaugtis tuo, kad gyvenimą planuoji mažos lėkštutės porcijomis.

Nori pradėti savo verslą ar tapti finansiškai nepriklausoma? Bet tai neįmanoma, jei neišmoksi mėgautis rizika, nežinomybe, dažnomis nesėkmėmis, kai dieną-naktį dirbi atiduodama visas savo jėgas dėl idėjos, kuri nežinia, ar atneš sėkmę.

Svajoji apie partnerį, sutuoktinį? Bet tam, kad tavo gyvenime atsirastų „tas vienintelis“, teks atlaikyti emocijų tornadus, atmetimą, neišsipildžiusius seksualinius lūkesčius ir viltingą spoksojimą į telefoną, laukiant skambučio, kurio nebus. Visa tai dalis žaidimo, kuris vadinasi meilė. Negali jame laimėti, jei nežaisi.

Tavo sėkmę nulemia ne tai kuo nori mėgautis, o tai, dėl ko nori stengtis. Tavo gyvenimo kokybę apsprendžia ne teigiami patyrimai, o iššūkiai, kuriuos įveikusi išmoksti gyventi.

Aplink tenka girdėti daug menkaverčių patarimų, tokių kaip „Užtenka tiesiog to pakankamai stipriai norėti“. Tiesa ta, kad visi kažko nori „pakankamai stipriai“. Tačiau dauguma iki galo nesuvokia, kas slypi už to noro. Nes jei nori iš gyvenimo gauti kažką gero, turi būti pasiruošusi už tai sumokėti atitinkamą kainą.

Jei matai, kad bėgant mėnesiams ir metams niekas nesikeičia, tu niekaip nepriartėji prie savo svajonės, gali būti, kad tai tėra tuščia fantazija, nerealus idealas ar melagingas pažadas. Gal tavo svajonės nėra tai, ko tu iš tiesų nori? Gal tau to visai nereikia? Gal tau tiesiog patinka svajoti?

Kartais klausiu žmonių „Kaip jūs nusprendžiate, dėl ko verta kentėti?“ Jie tada pradeda į mane spoksoti, lyg turėčiau dvylika nosių. Bet atsakymas į šį klausimą atskleidžia daug daugiau nei jų troškimai ir fantazijos. Nes tu turi pasirinkti. Nebūna gyvenimo be skausmo, kuriame viskas gražu ir pūkuota. Štai kodėl svarbiausi yra sunkūs klausimai. Į lengvuosius mes visi turime atsakymus (beje labai panašius). Todėl klausimas apie skausmą yra gerokai įdomesnis.
Taigi, dėl ko esate pasiruošę kentėti? Tai klausimas, kuris gali pakeisti tavo gyvenimą. Atsakymas į jį nusako tavo esmę, kuo skiriesi iš kitų.

Paauglystėje svajojau tapti muzikantu, tiksliau roko žvaigžde. Kaskart išgirdęs puikią dainą užsimerkęs įsivaizduodavau save ant scenos, kaip mano gitaros garsai veda iš proto klykiančią minią. Galėjau apie tai fantazuoti valandų valandas. Fantazijos neapleido nei koledže, nei tada kai iškritau iš muzikos mokyklos, nei kai nustojau rimtai muzikuoti. Net ir tada neabejojau, kad tai tik laiko klausimas, kada koncertuosiu klykiančioms minioms. Man tik reikėjo pirmiau baigti studijas. Tada prireikė užsidirbti šiek tiek pinigų. Tada reikėjo tik rasti laiko. O tada… o tada nieko.

Nors apie tai svajojau pusę savo gyvenimo, svajos taip ir netapo realybe. Prireikė nemažai laiko ir daug neigiamų išgyvenimų, kol pagaliau suvokiau, kad iš tiesų viso to nenorėjau. Buvau įsimylėjęs rezultatą – vaizdelį kaip scenoje išlieju savo širdį per muziką, o aplinkiniai džiūgauja, – tačiau net nesiruošiau pamilti proceso. Ir todėl susimaudavau. Vėl ir vėl. Po galais, mano pastangos buvo tokios niekinės, kad net nebuvo kur susimauti.

Reikėjo kasdieninių alinančių repeticijų, susirasti grojančią grupę, susiorganizuoti koncertų ir sukviesti žmones, kuriems visa tai rūpėtų. Pridėkime dar nutrūkstančias stygas, gendantį stiprintuvą, kurį kaip 20 kilogramų svarmenį tampai į repeticijas ir iš jų neturėdamas automobilio. Į mano svajonių kalno viršūnę vedė ilgas kelias. Prireikė nemažai laiko, kol suvokiau, kad man visai nesinorėjo kopti į tą kalną. Man patiko tik įsivaizduoti vaizdą viršūnėje.

Iš visuomenės  perspektyvų žvelgiant, esu nevykėlis, nes nuvyliau pats save. Iš saviugdos taško vertinant kažkas pasakytų, kad buvau nepakankamai drąsus, nepakankamai apsisprendęs ar nepakankamai tikėjau savimi. Jaunųjų verslininkų minia aiškintų man, kad išssigandau savo svajonės ir pasidaviau bendrai priimtų socialinių normų spaudimui. Man lieptų kartoti afirmacijas arba prisijungti prie lyderių grupės, ar daryti dar kažką panašaus.

Bet tikroji nesėkmės priežastis yra visai neįdomi: aš maniau, kad kažko noriu, bet paaiškėjo, kad nelabai. Istorijos pabaiga.
Aš norėjau prizo, bet ne iššūkio. Norėjau rezultato, bet ne proceso. Svajojau apie pergalę be kovos. Gyvenimas tiesiog taip neveikia.
Tave formuoja tos vertybės, dėl kurių nori stengtis. Žmonės, kuriems patinka dirbti sporto salėse, yra puikios formos. Tie, kuriems patinka daug dirbti ir domėtis karjeros galimybėmis, paprastai sėkmingai kyla karjeros laiptais. Žmonės, kurie mėgaujasi stresu ir menininko gyvenimo nežinomybe, galiausiai tampa sėkmingais.

Šis straipsnis nėra kvietimas ugdyti valią ar dar vienas pamokslas iš serijos „Per kančias į žvaigždes“. Kalbu apie paprastą, bes svarbų gyvenimo dėsnį – mūsų pastangos nulemia mūsų pasiekimus. Todėl išmintingai rinkis savo kovas, mano miela drauge.

Straipsnis paruoštas pagal:
Mark Manson straipsnį „The Most Important Question of Your Life“

The Most Important Question of Your Life