Vienuose viešosios kalbos mokymuose teko sutikti vadovą, kuris pristatydamas savo įmonės veiklą viską darė lyg iš vadovėlio – kalbėjo pakiliu tonu, pasitelkė energingus kūno judesius, skaldė pokštus ir plačiai šypsojosi. Tačiau jo klausydama, auditorija jautėsi keistai.
Pokštai priversdavo šyptelti, bet kažkas nederėjo visame šitame spektaklyje. Klausytojai ilgokai suko galvas, kodėl jie jautėsi tarsi jais bandytų manipuliuoti. Į diskusiją įsitraukęs pats kalbėtojas prisipažino, kad šiaip gyvenime jis yra labai konkretus ir atviras žmogus, nemėgstantis „pudrinti smegenų“, bet, bijodamas pasirodyti nuobodus, kalbą stengėsi pagyvinti taip, kaip matė darant kitus. Paprašiau pakartoti pristatymą taip, kad kalbos turinys ir forma derėtų prie jo asmenybės. Kai vyriškis prabilo, buvo pasikeitę viskas – balso sodrumas, stovėsena tapo ramesnė ir tvirtesnė, žvilgsnis – tiesus ir atviras, o sakiniai skambėjo taip užtikrintai, kad mes tiesiog patikėjome kiekvienu žodžiu. Visi sėdėjome nustebinti pasikeitimo ir susidomėję.
XXI amžius pasižymi ne tik beprotišku gyvenimo tempu, reiklumu lyderystei, bet ir nekantrumu.
Kai technologijos vystosi žaibišku greičiu, žmonėms tenka vis dažniau įrodinėti savo profesionalumą. Nebeužtenka būti savo srities žinovu, nes šių dienų profesinė ir asmeninė sėkmė remiasi į gebėjimą aiškiai išreikšti savo mintis, įtikinti pašnekovus ir įkvėpti aplinkinius.
Ir nors galime ilgai diskutuoti, kokia dalimi šie gebėjimai yra įgimti, akivaizdu, kad savo viešojo kalbėjimo įgūdžius tobulinti tikrai galime.
Dauguma mūsų, ruošdamiesi pristatymui mąstome ne apie tai, kaip tiesiog išberti informaciją ir padalinti skrajutes ar aprašymus. Siekiame, kad klausytojai nuo pat pirmo mūsų žodžio būtų susidomėję, įsitraukę ar net susižavėję. Norime sukurti lengvą ir linksmą atmosferą, kad mus ilgam įsimintų kaip pasitikinčius savimi, charizmatiškus, su puikiu humoro jausmu – tokius, su kuriais tiesiog malonu dirbti.
Nenuostabu, kad vis dažniau ir viešosios kalbos mokymų metu manęs dalyviai klausia, kaip ir kada savo kalbose panaudoti anekdotus, juokingas istorijas ar pokštus.
Laiku papasakotas tinkamas anekdotas gali akimirksniu sušildyti atmosferą konferencijų kambaryje. Su viena sąlyga – jūs patys turite būti juokingi!
Taip, laiku papasakotas tinkamas anekdotas gali akimirksniu sušildyti atmosferą konferencijų kambaryje, intriguojanti istorija priversti visus pakelti akis nuo mobiliųjų, o pokštas puikiai suvaldys situaciją esant techniniams nesklandumas. Su viena sąlyga – jūs patys turite būti juokingi!
Jei gyvenime nesate žmogus, kuris bent kas antrą sutiktą pašnekovą priverčia šypsotis ir kikenti, o kompanijas kvatotis balsu, gali būti, kad tai tiesiog ne jūsų „arkliukas“. Jei neturite šios gyslelės, net pasakę geriausią anekdotą ar labiausiai nugludintą pokštą rizikuojate iš klausytojų išspausti tik kreivą šypsnį arba dar blogiau – keistus žvilgsnius.
Jei mūsų asmenybė, tas nuostabusis vidinis „AŠ“ stipriai skiriasi nuo to, kurį bandome sukurti kalbėdami viešai, pasmerkiame save juodam darbui, vidiniam konfliktui ir aplinkiniai jaučia tą netikrumą. Žinoma, galime tobulinti savo gebėjimus sukurti personažą scenoje – aktoriai tai daro kasdien, tik ar to tikrai reikia?
Esame skirtingi ir tai nuostabu! Vieni žmonės yra tiesiog gimę pokštauti, kiti puikiai daro šou scenoje, o treti įtikinančiai prabyla faktų ir skaičių kalba. Lygindami save su kitais ir bandydami juos beatodairiškai kopijuoti, pakliūvame į spąstus – nejaukiai jaučiamės patys, o ir klausytojai savo šeštuoju jausmu apčiuopia apgaulę.
Lygindami save su kitais ir bandydami juos beatodairiškai kopijuoti, pakliūvame į spąstus – nejaukiai jaučiamės patys, o ir klausytojai savo šeštuoju jausmu apčiuopia apgaulę. Raktas į įtikinančią kalbą yra autentiškumas. Tai nereiškia, kad būdami autentiški negalite kalbos pradėti anekdotu ar savo pasisakymuose nenaudosite pokštų – anaiptol. Autentiškumas leidžia į savo kalbą įpinti humoro ir kitų kalbos „prieskonių“, kurie dera ir patinka Jums, todėl skamba natūraliai ir įtraukia jūsų klausytojus.
Būdami autentiški, galite atsiremti į savo žinias, įsitikinimus, charakterį ir gyvenimišką patirtį. Leiskite savo klausytojams pajausti, kad turite, kuo pasidalinti su jais ir norite tai daryti. Jei rodysite jiems pagarbą, atvirumą ir priėmimą, labai tikėtina, kad sulauksite to paties ir iš jų. Kai nereikia apsimetinėti tokiu, kokiu nesate, galite visą dėmesį koncentruoti į klausytojus, ką jie kalba, kaip reaguoja, kas iš tiesų vyksta čia ir dabar. Pajauskite, kas jiems aktualu, kokias problemas ir klausimus jie sprendžia. Būdami empatiški (bet pozityvūs) statysite daug tvirtesnius pamatus tolimesniems santykiams su klientais ar partneriais nei būdami tiesiog linksmi ir juokingi.
Tad jei norite, kad jūsų viešoji kalba būtų įtikinanti ir uždeganti, pirmiausiai pradėkite nuo klausimo – „Koks mano autentiškasis Aš?“. Pažinkite savo stipriąsias savybes, sužinokite, kaip jus mato kiti, kokiomis savybėmis žavisi, ką laiko jūsų privalumais, kada ateina pasitarti ir t.t. Tai jūsų stiprybė, unikalumas, charizma, ant kurios galite statyti tvirtus viešosios kalbos pamatus.
Comments are closed.