Nuolatinis darbas per nuotolį pradeda rodyti savo šalutinį poveikį. Iš pradžių skundęsi, jog pasiilgstam “gyvo” kontakto ir bendravimo, priprantame ir įgyjame naujų įpročių. Vis dažniau žinios kolektyve ir bendravime su klientais sklinda žinučių ar laaaaabai trumpų laiškų pavidalu.
Juk patogu, tiesa?:
- žinutę gavėjai perskaitys, kada galės;
- nereikia jokių “small talk” – sutaupote laiko;
- nieks neužsimanys vaizdo įsijungt, kai plaukai kaip tyčia styro į visas puses…
Ir visgi, nemažinkite gyvo bendravimo!
Rašytinis tekstas turi labai didelį trūkumą – jame skamba emocijos ne to asmens, kuris rašė, o to, kuris skaito. Taigi, mes suvokiame žinutę taip, kaip tuo metu jaučiamės, kaip suvokiame aplinką.
Tas pats tekstas gali įgyti vieną prasmę, kai esame ramūs, ir visai kitą, kai jaučiamės nusivylę, nesaugūs.
Internetiniame pasaulyje ne veltui atsirado “emociukai”. Tyrimai rodo, kad dauguma žmonių skaitydami tekstą, kuriame nėra veidukų, nesugeba atskirti ironijos ar papokštavimo nuo patyčios, o grįžtamojo ryšio nuo priekaišto.
Tačiau geriausiai suvokiame informaciją, kai girdime gyvą balsą ir matome kalbančiojo veidą. Intonacija, veido išraiška, kūno kalba vis dar yra be proto svarbus informacijos šaltinis.
Žinoma, nepatingėkite atlikti savotišką „inventorizaciją“ – ką kalba Jūsų kūnas, veidas, rankos, balso tonas. Gal nejučiomis pereinate į pernelyg kovingą stovėseną? O gal kalbate taip greitai, kad vyresnė kolektyvo dalis nuolat patiria stresą, jog tiesiog nespėja sugerti Jūsų pateikiamos informacijos? Kaip žiūrite į kalbantį žmogų? Kaip dažnai šypsotės?
Žmogiškasis ryšys ir bendrumas net ir nutolusiame verslo pasaulyje išlieka viena stipriausių motyvuojančių priemonių – tuo stebuklingu ryšiu, dėl kurio darbuotojai nori ateiti į darbą, džiaugiasi ir didžiuojasi savo įmone. Neatimkime to malonumo iš savo bendradarbių.