Kontrolė yra bausmė. Visada.

Besikalbant su vienu vadovu apie pokyčius reikalingus kolektyve, išgirstu “Jūs tik sakykit, ką reikia daryti, o aš sukontroliuosiu, kad viskas taip ir būtų!” Atsargiai užklausiau, kaip sekasi kontroliuoti kitose veiklose ir, pasirodo, tai mėgstamiausias vadovo užsiėmimas. Tiesa, suryjantis tiek daug laiko, kad tenka užsisėdėti su darbais iki vėlumos net ir savaitgaliais. Ir darbuotojai kažkaip keistai nesidžiaugia, nesijaučia dėkingi už tokį pavyzdinį sukontroliavimą…

Išskirtinis atvejis? Jokiu būdu.

Vadovaudami kolektyvui vadovai jaučia atsakomybę už tai, kad būtų pasiekti geriausiai įmanomi rezultatai. Tačiau kartais vadovui atrodo, kad tą atsakomybę tik jis/ji ir jaučia. Atrodo, kad niekam taip nerūpi, niekas daugiau taip nesistengia, nesiverčia per galvą, o ir sprendimai kitų ne visai tokie, kokius pats darytų… 

Kuo mažiau vadovas pasitiki kolektyvu, tuo stipresnis jo noras dar kartą viską ir visus patikrinti. Su įsivaizdavimu, kad geležinė tvarka turėtų kolektyvą džiuginti, nes juk „vadovas visur įsitraukęs!“.

Tačiau žmogaus protas veikia kitaip. Mūsų pasąmonė vienareikšmiai sako, jei gerbiame žmogų kaip gerą specialistą, tai klausiame jo ar jos nuomonės, pasitikime sprendimais, suteikiame veiksmų laisvę. Vadinasi, jei be vadovo negaliu net laiško išsiųsti, man reiškia tik tai, kad vadovas manęs negerbia, nepasitiki, nemėgsta.

Mūsų pasąmonėje esantis mechanizmas į kontrolę visada reaguoja kaip į bausmę. Man dar neteko išgirsti žmogaus sakančio – “mane pradėjo labiau kontroliuoti – kaip gerai!” O jums?

Tai nereiškia, kad kontrolės visiškai nereikia. Yra didelė dalis žmonių, kurie neturi stipraus vidinės savikontrolės mechanizmo ir jiems būtinas išorinis stimulas. Tačiau, neturėkite iliuzijų, kad kažkas turėtų džiaugtis kontrole.

Tiesiog, kaip ir kiekvieną įrankį, naudokite jį protingai.

Yra du keliai, kaip sveikai naudoti kontrolės mechanizmą:

pasitikėjimą ir laisvę duoti avansu ir įspėti, kad pažeidus pasitikėjimą atsiras kontrolė

santykį pradėti nuo absoliučios kontrolės (priskiriant mentorių) ir mažinti jos lygį, kai naujokas demonstruoja ženklus, kad įsisavino būtinas tvarkas ir taisykles.

Abiem atvejais būtinas aiškumas, kokios yra taisyklės, ką žmogus turi padaryti, kad juo pasitikėtų ir koks tas “teisingas”, “geras”, “kokybiškas” darbas ir elgesys. Nubrėžkite ribą, už  kurios atsiranda kontrolė. Ir (ne mažiau svarbu!) įvardinkite, ką ir kiek laiko reikia daryti, kad kontrolė vėl būtų sumažinta.

Kurią strategiją Jūs taikote su žmonėmis – kontrolė ar pasitikėjimas avansu?