Ar pamenate savo vaikystės svajones? Nors vieną? Beveik garantuoju, kad tos svajonės buvo visiškai nerealios, stulbinančios ir neįtikėtinos. Jei dabar kas nors jums garsiai įvardintų jūsų vaikystės svajonę, turbūt sakytumėt jam, ką nors panašaus, į tai – žmogau, pareik atgal į realybę, taip nebūna, tai neįmanoma. Kodėl? Nes vaikystės svajonės buvo nesuvaržytos, ir tikros. Nes vaikystėje mes buvome laisvi. Vaikystėje mus ribojo nebent tėvai, bet mūsų mintys ir svajonės buvo neribotos. Negalvojome, įmanoma ar ne, mes tiesiog norėjome.
Kažkada prie kavos puodelio išgirsta draugės istorija apie svajones. Ji prašo įsivaizduoti: Nuo vaikystės degi noru būti policininke. Susižavėjimo kupinu žvilgsniu seki uniformuotus pareigūnus gatvėje, sportuoji ir visaip kaip ruošiesi, kad baigus mokyklą stosi į policijos akademiją. O štai tavo tėvai primygtinai reikalauja, kad būtum daktarė. Nes daktarė buvo prosenelė, senelė, turėjo būti mama, bet nepavyko, todėl dabar visos šeimos viltys į tave. Ir negi tu nuvilsi savo mamą? Savo šeimą? Negi nepadarysi mamos laimingos, padėdama jai išpildyti jos svajonę? Ir štai pati nepastebėjei, kaip sėdėdama su baltu chalatu baltam kabinete, vis dar su susižavėjimu nužiūrinėji pareigūnus ir šiurpuliukai nubėga kūnu, kai pro šalį su įjungtomis sirenomis pralekia patrulių automobilis. Ne, tu nebijai sirenų, tu jauti, kad ten turėjei būti tu, kad tai buvo tavo svajonė. Bet nuviji šias mintis į šalį ir rašai naują receptą ligoniui.
Tokių istorijų rastume ne vieną ir ne dvi. Mes pasiaukojame dėl kitų, mes pamirštame savo svajones ir gyvename kitų mums kuriamą gyvenimą. O tada būname nelaimingi ir nematome džiaugsmo gyvenime. O galiausiai, patys papuolame į tą užburtą ratą. Savo neišpildytas svajones bandome permesti savo vaikams. Dažniausiai net nesuvokdami to, mes vedame savo vaikus iš jų kelio į savo taip ir nepramintus keliukus. Ir vėl gi stebimės, kodėl jie auga nelaimingi.
O ar pastebėjote, kaip mums augant mūsų svajonės transformuojasi, išsikreipia ir netikėtai tampa tikslais? Aišku, galime ginčytis, kad svajonės ir tikslas gali būti vienas ir tas pats, tik kitaip pavadintas. Bet sutikite, svajonės yra laisvenės ir dažniausiai atrodo nerealistinės, o tikslai yra kažkas žemiškesnio. Vaikystės svajonė apie didelį namą, gražią šeimą ir vaikus, transformuojasi į tikslą – iki tam tikro amžiaus susirasti bent jau gyvenimo draugą, didelis namas virsta į bent jau nuosavą butą kažkur tolimame rajone, o vaikus atstoja savaitgaliui palikti sesės ar brolio vaikai. Svajonė apie kokią nors nerealią profesiją virsta į tikslą turėti darbą ir uždirbti pinigų. Ir jei pavyzdžiui nuo vaikystės gražiai pieši ir svajoji, kad užaugus tapsi garsia menininke, staiga tamti finansų analitike, su pripaišytomis dokumentų paraštėmis, nes šis darbas artimesnis tavo tikslui – uždirbti pinigų.
Arba nuo vaikystės svajoji apie nuostabų vyrą, kuris lepins tave, mylės, bus puikus draugas ir tėvas jūsų vaikams. Vaikštai su galvoje susikurtu paveikslu ir ieškai kažko panašaus. Vertini visus vyrus ir lygini su tuo vaizduotės vyru. Tokie procesai užtrunka. Atmeti kelis potencialius kandidatus, nes jie nepilnai atitiko tavo svajonę. Ir tuomet apsidairai ir supranti, oho, aš tiek ilgai rinkausi, tiek laiko sugaišau, kad nebegaliu ilgiau delsti, ir pasirenki kažką, kas yra arčiausiai, aktyviausiai rodo dėmesį ir galbūt net iš tolo nėra panašus į tavo svajonę. Kodėl taip vyksta? Nes laikas tavo svajonę pavertė į tikslą. Nes supratai, kad nebegali gaišti laiko, nes visi aplink kartoja – dar šiek tiek ir būsi senmergė, pažiūrėk, kas tave tokią seną ims į žmonas, tu nejaunėji ir pan. Ir tuomet pagauni save, kad taip, tikslą tu pasiekei – vyrą turi. Bet ar tavo svajonė išsipildė? Linkiu, kad būtų išsipildžiusi, bet jei ne?.. Bandai apsimesti laiminga, bet viduje savęs nuoširdžiai gailiesi.
Arba su draugėmis prie puodelio arbatos prisimeni jaunystę ir svajones apkeliauti pasaulį. Tada suskaičiuoji kiek šalių aplankei ir skaičius tavęs nedžiugina. Ieškai priežasčių kodėl? Ir randi. Svajonę keliauti atidėjei, nes buvo būtinybė įgyvendinti tikslus – susirasti vyrą, nes su juo bus smagiau keliauti. Užsidirbti pinigų, nes su jais bus patogiau keliauti. Užauginti vaikus, nes su mažais vaikais keliauti yra nepatogu. Pasistatyti namą, nes po kelionių reikės kažkur sugrįšti, užauginti anūkus, nes vaikai juk siekia savo tikslų. Ir bam – pabaiga. O kur kelionės? Kitam gyvenime.
Sakysit, o tai ką daryti? Realiam gyvenime tikslai yra svarbiau nei svajonės. Lai svajoja romantikai, o aš turiu maitinti savo šeimą. Bet palauk, stop! Viską galima suderinti. Mes gyvename tik vieną kartą ir svajonių atidėti negalima, nes tinkamo laiko nebus niekada. Bet.. Jei jau taip užsispyrusiai laikome save tikslų įkaitais, tai verskime svajones į tikslus. Šalia tikslo uždirbti pinigų, išlaikyti šeimą ir visų kitų buitinių aktualijų, įterpkite tikslą būti laimingais, pailsėjusiais ir aktyviais. Jei jau apgaudinėjate save, kad esate per dideli svajoti, būkite ne per dideli ir išsikelkite teisingus tikslus. Ir gyvenimas netikėtai pasikeis. Lai dabartinis jūsų tikslas būna įgyvendinti savo svajones.
Justina