Arba aš tokia užsiėmusi, kad neturiu kada skaičiuoti savo laiko!
Ar kada nors pagalvojote, koks svarbus mums yra laikas? Ar susimąstėte, kaip greitai bėga mūsų gyvenimo laikas? Žinau, sakysite, kad apie tai žmonės pradeda mąstyti sulaukę pensijos, kai sėdėdami ir žiūrėdami pro langą iš neturėjimo ką veikti, analizuoja savo prabėgusias dienas.
Rizikuosiu būti nepopuliari, bet prisipažinsiu: aš apie savo laiką mąstau labai dažnai. Man patinka žinoti, ką vieną ar kitą dienos minutę aš veiksiu, kaip praleisiu ateinančią valandą. Taip pat dažnai susimąstau apie laiką, išreikštą amžiumi.
Štai išgyvenau jau šitiek daug savo gyvenimo metų. Aišku tikiuosi, dar daugiau jų manęs laukia ateityje. Bet vis tiek, kiekviena sukaktis verčia susimąstyti: prabėgo metai, ar teisingai juos nugyvenau, ar teisingai išnaudojau savo 365 dienas? Dėlioju pliusiukus prie pasiektų tikslų ir kitiems metams iškeliu naujas užduotis. „Strateguoju“ gyvenimą . Kad laikas nebūtų praleistas veltui.
Ar Jums kilo mintis, iš kur atsiranda tas savotiškas spaudimas – išnaudoti laiką produktyviai, neleisti laiko veltui, kiekvieną minutę kažką veikti, būti velniškai užsiėmusiu ir vadinti visa tą stresą – prasmingu gyvenimo leidimu?
Internetas mirga nuo straipsnių, kurie turėtų padėti išmokti planuoti savo laiką arba pataria, kaip tą suplanuotą laiką praleisti turiningai. Mes mokomi būti produktyvūs, ir iš tų 24 valandų paroje išspausti viską, kas įmanoma. Ir iš šių pamokymų kyla nauja problema.
Mūsų amžinas pasiteisinimas – aš toks užsiėmęs, aš neturiu laiko. Mes taip „išmokome“ planuoti savo laiką, kad nebeturime to laiko. Su savimi nešiojame didžiausias darbo knygas, atidžiai žymimės susitikimus, darbus ir užduotis.
Skambina draugė – atsiliepi ir greitai sukalbi maldelę – atleisk, aš dabar labai užsiėmusi, paskambinsiu tau vėliau. Kolega kviečia kartu pradėti sportuoti – vėl tas pats atsiprašymas, aš tokia užsiėmusi, kad neturiu kada sportuoti.
Vaikas prašo su juo nueiti į parką paspardyti kamuolį – nutaisai rimtą veidą ir sakai – mažyli, aš dabar tokia užsiėmusi, gal nueisime vėliau, eik pažaisk su kompiuteriu.
Mylimasis padovanoja kuponą į SPA, bet tu taip nuostabiai susiplanavai savo laiką, kad radusi tą kuponą besimėtantį tarp popierių pamatai, kad jo galiojimo laikas baigėsi prieš gerą mėnesį!
Eidama iš darbo nusipirkai keturias knygas, nes juk tu taip mėgsti skaityti. Bet namie jas padėjai į tą šešiolikos knygų krūvą prie lovos, nes gi dabar tu labai užsiėmusi, skaityti negali, bet kai atsigulsi į lovą…
Mus labai veikia ir spaudimas iš aplinkos. Juk jei pirmadienį per kavos pertraukėlę kolegos paklaus, na, ką nuveikei savaitgalį, tu tiesiog negali pasakyti, kad neveikei nieko. Toks pasiteisinimas tiktų tik tuomet, jei sergi. Ir jei pasakysi, kad penktadienio vakarui neturi planų – aplinkiniai keistai tave nužvelgs. Ir būtinai atsiras draugė, kuri pasakys – tu ką, dar nežinai, ką veiksi per atostogas? Mes puikiai suprantame, kad aplinkiniai ir jų nuomonė mums neturi rūpėti, bet ech, kartais taip sunku nereaguoti į tuos kreivus žvilgsnius, kritiką ir galvos pakraipymus.
O juk kartais taip gera atsiriboti nuo visų ir nieko neveikti. Mesti darbus ir bėgti gerti kavos su drauge. Nes per tas dvi valandas, kurias dirbsi papildomai, gali atsipalaiduoti smagioje kompanijoje pliurpiant apie malonius dalykus. O per valandą, kurią skirsi sportui – pagerinsi savo fizinę formą, ir darbų atlikimo kokybė žymiai pagerės. Ką jau kalbėti apie pokyčius, kurie įvyks, jei vietoj begalinio namų blizginimo praleisi kelias valandas lauke su savo atžala.
Nustebsi, bet jei pusdienį skirsi sau – skaitysi knygą, lepinsies procedūromis, eisi pasivaikščioti, gulėsi ir nieko neveiksi, tapysi ar klausysiesi muzikos, bandysi atgaivinti seniai pamirštą hobį ar pan. – tavo pasaulyje nieko neatsitiks. Namai nesugrius, darbas nepabėgs, o vaikai ir vyras tikrai nenumirs. Bet užtat kaip pasikeisi tu! Netiki? Pabandyk
O svarbiausia, ką turi suvokti – tai, kad tavo gyvenimas yra tavo laikas. Tu jį gali išnaudoti taip, kaip nori tu, o ne kaip sako kiti.
Ir negalima savęs lyginti su kitais. Visai nesvarbu, kad štai kaimynė dirba nuolatos, kad iki išnaktų nepaleidžia kompiuterio iš rankų ir neigiamai vertina visus tuos „dykaduonius“, kurie sau leidžia vakare pažiūrėti filmą ar anksti eiti miegoti. Ir tikrai nesvarbu, kad kiti kreivai žiūrės į tave, jei savaitgalį tiesiog sėdėjai namie ir skaitei knygas arba mezgei. Nes mes visi esame skirtingi, ir mus visus džiugina skirtingi dalykai.
Neskubėkime gyventi. Kuo labiau mes esame užimtos, tuo greičiau bėga mūsų dienos. Bet senatvėje bus ne laikas mąstyti, ar tos dienos prabėgo prasmingai. Laikas jas vertinti dabar! Nors tu esi labai užsiėmusi ir neturi laiko, bet atsakyk sau – Ar savo laiką tu leidi prasmingai? Ar tai tave džiugina? Jei atsakymas teigiamas – valio! Jei ne – rask laiko sugalvoti, kokių pokyčių reikėtų, kad galėtum atsakyti – taip aš savo dienas leidžiu prasmingai ir mano gyvenimas mane džiugina!
Justina