Facebook
LINKEDIN
INSTAGRAM

Pakeisk požiūrį į pokyčius ir viskas pasikeis

Pakeisk požiūrį į pokyčius ir viskas pasikeis

Pokyčiai – vienas dažniausiai linksniuojamų ir vienas nemaloniausių žodžių pastarąjį dešimtmetį, jei ne daugiau… Organizacijose – pokyčiai, asmeniniame gyvenime – pokyčiai, kasdien – maži iššūkiai a lia pokyčiai… Tai virsta tam tikra kančia, kai kas ryt atsikeliu ir galvoju – „O, ne! Ir vėl turėsiu kažką šiandien keisti, kad pasiekčiau daugiau nei vakar, kad būčiau kokia nors -esnė (ar -esnis)“. Kiek galima keisti(s), ieškoti, augti, svarstyti ir ką nors planuoti? Kokios tokių pokyčių ribos? Ir kas nutinka, jei tų ribų nepaisome?

O jei aš nenoriu nieko keisti? Jei pavargau nuo begalinių pokyčių, kai pastaruosius kelerius metus mano streso skalė ir taip užkilusi daugiau nei 100%?.. Ką daryti, jei visa ta peršama literatūra, straipsniai, begalinio srauto informacija tarsi demonstratyviai atskiria vykėlius nuo nevykėlių – atseit, tų, kurie sutinka kasdien keisti(s) ir tų, kurie nutaria likti prie savo pozicijų? Ar išties tuomet nieko nekeisdama arba bandydama surasti savo tempus pokyčiams tampu kokia nors outsaidere ir nepritapėle prie šiuolaikinės rinkos sąlygų ir normų?

Ar geriau bandyti nuolat keistis, kad vėliau savo nuovargį kas vakarą kažkur kažkuo skandinčiau ar bandyčiau užmaskuoti sporto klubais, bėgimu, šokiais, arba tiesiog visuotiniu visko ignoravimu iš nuovargio tol, kol ne laiku žilstelėję plaukai informuotų apie vidinį pervargimą?

Taip, pokyčiai po tam tikro laiko tampa visai nebe smagūs, ir jie tiesiog – atleiskite už šį žodį – užknisa. Ir 27 (čia gali būti bet kuris Jūsų norimas skaičius) būdai, kaip tapti laimingu/sėkmingu/užburiančiu/seksualiu/perspektyviu/versliu ir visokiu kitokiu -iausiu – nebedžiugina – kaip minėta aukščiau, verčia atsitraukti kažkur į kamputį ir tyliai apmąstyti, ar visi tie pokyčiai apskritai ko nors verti ir jei taip, tai vis tik ko? Kokia to kaina?

Riba tarp begalinio noro keistis ir perdegimo

Nuolat keisdami, bėgdami, lėkdami ir bandydami pasivyti vakar dieną, išsenkame, pervargstame, dažnai sergame… Dingsta motyvacija veikti, dirbti, dingsta noras kurti asmeninį gyvenimą. Užsisukame kaip tos nualintos voverės darbo rate, nes tarsi jo pagalba bandome pabėgti nuo savęs, tačiau ir jį dirbdami nebejaučiame to pasitenkinimo, dėl kurio ėmėmės to darbo… Kitaip tariant, tiesiog perdegame.

Perdegimo sindromą, kaip rodo įvairūs statistikos duomenys, patiria apie 37,6% vyrų ir 40,4% moterų, tačiau kartais moterų, patiriančių perdegimo sindromą, rodiklis siekia ir 45%. Nuolatinis perdegimo sindromo išgyvenimas tampa katastrofa ir pervargusiems darbuotojams, ir pačioms organizacijoms, kurios nebežino, kaip spręsti šią problemą ir dažniausiai jos nesprendžia – palieka ją darbuotojo valiai. Galiausiai, šis, nebeatlaikęs, keičia darbą, jei nenutinka blogesnių dalykų.

Perdegimo sindromas gydomas iš lėto labai ilgus metus. Jo priežastys gali būti pačios įvairiausios – pradedant išoriniais ir baigiant vidiniais veiksniais: blogas laiko valdymas, netinkamas darbo padalijimas, kasdienė monotonija, neaiškumas ir neapibrėžtumas (kažkur-kažkam-kažką-reikia padaryti ir skubiai), klaidingos ar neteisingos informacijos srautai, pripažinimo trūkumas, asmeninio požiūrio į darbą niuansai, prasti sprendimo priėmimo įgūdžiai, entuziazmo trūkumas, nuolatiniai ir nesibaigiantys organizacijos pokyčiai, kurie nėra nei laike, nei erdvėje aiškiai apibrėžti… Neretai, tiesiog darbo ir asmeninio gyvenimo balanso trūkumas, negebėjimas prisitaikyti prie pokyčių ir jų vykdymas, nežinojimas, ką ir kaip keisti, ką daryti ir pan.

Kur yra išeitis?

Tačiau – laimei ar deja – čia kaip kam patinka – yra situacijų, kurių nepavyksta išspręsti ko nors nekeičiant… Kartais tam tereikia bent ar tik vieno žodžio/sakinio iš šalies, kartais – tam tikro elgesio, požiūrio, mąstymo pa(si)keitimo, kad gyvenime atsirastų kitokių atspalvių, kad atsirastų sprendimai, kad būtų galima patikėti, jog įmanoma gyventi kiek kitaip nei suktis užburtame rate…

Kartais pakanka asmeninio ugdymo (kitaip dar vadinamo koučingo) specialisto pagalbos, pokalbio su juo, kartais – draugo peties. Ir vis tik kaip ten bebūtų, pokytis kaip toks nėra tiek nemalonus, kokį įspūdį sudaro informacijos gausa ir prievarta brukami stebuklingo pasikeitimo planai… Ir jokiu būdu jis nėra prievarta nei vienam iš mūsų…

Galbūt įkyriai skleidžiama informacija ir erzina, tačiau turime pasirinkimą jos neskaityti. Arba skaitydami išsirinkti tik esminę ir sau tinkamą informaciją. Juk turime gebėjimą atsirinkti? Joje galima rasti raktinį ir mums taip gyvybiškai svarbų žodį, sakinį, pastraipą, mintį, kompasą būsimai asmeninei kelionei… Ir tuomet jau įvyksta mažas, bet pakankamai reikšmingas pokytis, kurio net nepajuntame, nepastebime, bet žinome – šįkart viskas bus kitaip.

Viskas prasideda nuo mažų dalykų

Tyrinėjant pokyčius nustatyta, jog į pokyčius dažniausiai reaguojame įvairiai – intuicija, protu ar kūnu. Todėl juos keisti, prie jų prisitaikyti ir juos „įveikti“ galime pasinaudojant pojūčiais, logika ar/ir veiksmais… Kiekvienas, net mažytis kitoks judesys, mintis ar jausena keičia mūsų elgesį, turi įtakos įpročiams, kas keičia ir santykius, ir požiūrį, ir produktyvumą, ir apskritai, gyvenimo kokybę. Todėl nebijokime žaisti žodžiais ir ieškoti sau priimtinų. Pavyzdžiui, vietoj pokyčio pabandykime sau pasakyti eksperimentas, pvz., „Ryt paeksperimentuosiu ir pamėginsiu atsikelti į darbą 15 min. anksčiau, kad nors kartą nevėluočiau…“. Gal tai „įjungs” žaismingą ir smalsų vidinį vaiką ir leis pažaisti gyvenimą taip atsipalaiduojant nuo gyvenimiškos įtampos? Kodėl gi nepabandžius?

Taip pat labai svarbu surasti savo tempą, sau tinkantį ritmą, kad išvengtume streso ir perdegimo. Ir šalia ketinamų vykdyti pasikeitimų nepamirštume atsipalaidavimo technikų – meditacijos, jogos, šokių, piešimo ar sporto – to, kas kiekvienam priimtina. Pasikeitimo procese itin svarbi savistaba ir sąmoningumas, suvokimas ir susivokimas – ar tinkama linkme einu, ar tai, kas vyksta, mane tenkina ar atvirkščiai? Ko apskritai tais/tokiais pokyčiais siekiu?.. Galiausiai, ar išties reikia kažką keisti? Gal vis tik nereikia? Gal man gerai taip, kaip yra, tik aplinkoje egzistuojančios vertybės ir normos verčia konstruoti naują save?

Žinoma, šalia to galima pasidomėti ir pokyčius lengviau įsisąmoninti skatinančiomis programomis – mokymais, kursais, asmeninio ugdymo (koučingo) konsultacijomis, terapijomis, pokalbiais, straipsniais… Vieno recepto tam nėra. Tačiau tiesa apie pokyčius yra tokia, kad neretai nieko nekeisdami nei savyje, nei aplinkoje, taip ir galime likti prie „suskilusios geldos“, t. y. nesiimdami reikiamų ir tinkamų adekvačių veiksmų nustekename ne kažką kita, o patys save ir savo gyvenimo kokybę.

Todėl linkėčiau nebijoti kitokio požiūrio, mėginti iš naujo pažvelgti į viską naujomis akimis, siekti naujų potyrių stengiantis atrasti visame tame savo ritmą ir tėkmę. Ir vis tik nebijokime keisti ir keistis, nes tai, laimei, natūrali kasdieninė mūsų būsena.



Leave a Reply

Your email address will not be published.