Facebook
LINKEDIN
INSTAGRAM

Author: Justina

Švari aplinka – švari ir galva

Švari aplinka – švari ir galva

Kasdien vis drąsiau mus sveikina šiltesnės dienos ir ryškesni saulės spinduliai. Artėja Velykos ir širdyse jaučiame, kad bunda gyvybė, kad ateina pavasaris, kad viskas atrodo šviesiau, gražiau, spalvingiau. Jau pradedame dairytis žalumos – ant palangių tyliai kalasi pirmieji daigai, medžių pumpurai jau ruošiasi sprogimui, ir […]

Komplimentai sau

Komplimentai sau

Neseniai naršydama socialiniuose tinkluose pastebėjau vienos žinomos visuomenės veikėjos puslapyje rengiamą konkursą, kuriame moterų buvo prašoma parašyti komplimentą sau. Moterys buvo prašomos įvardinti už ką, kodėl, arba ką savyje labiausiai myli, kuo labiausiai džiaugiasi ir didžiuojasi. Konkurso trukmė buvo kelios dienos, prizas – knyga.

Vos tik užgeso Vėlinių žvakutės

Vos tik užgeso Vėlinių žvakutės

Vos tik užgeso Vėlinių žvakutės, kartu su jomis išsisklaidė rimtis, susikaupimas ir už parankės kurį laiką mus lydėjusi ramybė. Prekybos centrų vitrinos, gatvės, televizijos reklamos ir miestų aikštės kviečia švęsti, linksmintis, išlaidauti ir dovanoti dovanas! (more…)

Ne pagalvė kalta

Ne pagalvė kalta

Ne pagalvė kalta, kad negali gerai išsimiegoti. Dėl blogo miego kalta mintis, kurią dedi po pagalvę, kai eini miegoti.. Atrodo, kaip paprasta, bet iš tikrųjų, kaip sunku! Ir ta mintis, kalta ne tik dėl miego, bet ir dėl sėkmės darbe, asmeniniame gyvenime ar versle. Ji […]

Taisyklių įkaitai

Taisyklių įkaitai

Ar kada pagalvojote, kas sugalvojo taisykles ir kam jos buvo sugalvotos? Mokslininkai savo tiesas grindė teoremomis, įrodinėjimais ir užtvirtino jas formulėmis, bei taisyklėmis. Namuose, darbuose, viešose įstaigose – visur įsakymai, taisyklės ir elgesio reglamentai. Ar mes taip bijome laisvės, kad save visais įmanomais būdais apribojame? […]

Apie svajones ir tikslus

Apie svajones ir tikslus

Ar pamenate savo vaikystės svajones? Nors vieną? Beveik garantuoju, kad tos svajonės buvo visiškai nerealios, stulbinančios ir neįtikėtinos. Jei dabar kas nors jums garsiai įvardintų jūsų vaikystės svajonę, turbūt sakytumėt jam, ką nors panašaus, į tai – žmogau, pareik atgal į realybę, taip nebūna, tai neįmanoma. Kodėl? Nes vaikystės svajonės buvo nesuvaržytos, ir tikros. Nes vaikystėje mes buvome laisvi. Vaikystėje mus ribojo nebent tėvai, bet mūsų mintys ir svajonės buvo neribotos. Negalvojome, įmanoma ar ne, mes tiesiog norėjome. (more…)

Apie mūsų laiką

Apie mūsų laiką

Arba aš tokia užsiėmusi, kad neturiu kada skaičiuoti savo laiko! Ar kada nors pagalvojote, koks svarbus mums yra laikas? Ar susimąstėte, kaip greitai bėga mūsų gyvenimo laikas? Žinau, sakysite, kad apie tai žmonės pradeda mąstyti sulaukę pensijos, kai sėdėdami ir žiūrėdami pro langą iš neturėjimo […]

Apie tikrąsias (ne)laimės priežastis

Apie tikrąsias (ne)laimės priežastis

Nors pavasaris bandė nedrąsiai kovoti su žiema ir saulė mus kelias dienas lepino savo spinduliais, tačiau per pavasario lygiadienį buvome gausiai apdovanoti snaigėmis ir puriais sniego kalnais. Pozityvūs žmonės džiūgavo ir iš naujo mėgavosi žiemos malonumais: klaidžiojo po apsnigtus miškus, lipdė sniego senius ir žaidė […]

Justina

Justina

Justina Markevičiūtė

Visada sakiau – viskam savas laikas. Mes visi be proto skubame ir viską aiškiai ir tiksliai išdėliojame laike. Aš nesu nusistačiusi prieš sistemą, tikiu, kad toks sistemingas gyvenimo sustygavimas suteikia ramybės ir užtikrintumo jausmą, tačiau taip pat tikiu, kad per dideli rėmai atima iš gyvenimo dalį spalvų ir žaismingumo. Nubrėždami ribas, iki kada kažkas turi atsitikti, mes ne tik skatiname save to pasiekti, bet tuo pačiu ir traumuojame save tuo atveju, jei iki numatyto laiko kažkas neįvyksta. Aišku, vieni dalykai ateina, nori tu jų ar nenori, bet kiti dalykai priklauso ne tik nuo mūsų vienų. Tokie dalykai kaip šeima, santykiai, vaikai, gyvenimo prasmės suradimas ateina ne tada, kai mes pažymime datą ateities kalendoriuje, bet tada kai mes subręstame tiems dalykams. Todėl dabar – mano laikas. Dabar – mano branda. Todėl , kad viskam savas laikas.

_____

Aš esu asmenybė. Tokia pati, kaip ir visi kiti pasaulio žmonės. Aš turiu patyrimų. Taip pat, kaip ir visi kiti pasaulio žmonės. Aš turiu svajonių. Taip pat, kaip ir visi kiti pasaulio žmonės. Aš turiu savo gyvenimo istoriją, kuri nors dar nėra labai ilga, bet jau pakankamai įdomi. Tokia pat įdomi, kaip ir visų kitų pasaulio žmonių.

Kai pagalvoju, iš esmės aš niekuo nesiskiriu nuo visų kitų pasaulio žmonių, bet tuo pačiu mes visi esame be galo skirtingi. Todėl, mano tikslas – dalintis savimi su kitais pasaulio žmonėmis, kad mūsų skirtumai mus dar labiau suartintų.

Nes duoti – visada maloniau, nei gauti.

_____

Metas Augti – mano gyvenimo šansas. Tavo gyvenimo šansas. Paprastų, mirtingų moterų mintys, potyriai, išgyventi ir patikrinti patarimai aktualiausiai gyvenimo klausimais. Nes kartais mintys, pasakytos paprastais žodžiais turi tokią stiprią galią, kad sunku tuo net patikėti. Ir kartais tiek nedaug tereikia – vieno sakinio, vienos minties, kad gyvenimas imtų ir pasikeistų. MA tą ir duoda – postūmį į naują pradžią, į naują mintį, į naują gyvenimą.

MA aš esu ta, kuri šiek tiek duoda – rašau straipsnius ir dalinuosi pamąstymais gyvenimo prasmės klausimais. Tuo pačiu aš esu ta, kuri ima – redaguoju kitų autorių straipsnius ir sugeriu į save visą naudingą informaciją.

5 idėjos, kaip atšvęsti Valentino dieną kitaip

5 idėjos, kaip atšvęsti Valentino dieną kitaip

Neseniai praėjo didžiulis švenčių maratonas. Jau atrodo bus galima pailsėti nuo šurmulio, nuo garsų ir nuo viso prekybinio kičo, bet kurgi. Įsijungi radiją, o ten, kiekvienos reklamos metu, akcentuojama nauja artėjanti šventė, ateini į prekybos centrą – ten raudonų širdelių ir dirbtinių rožyčių antplūdis. Važiuodama […]

Išmokti paleisti

Išmokti paleisti

“..visą laiką mūsų šaknys kerojosi ir pynėsi viena su kita, o kai galiausiai nubyrėjo žiedai, mes pamatėme, kad tapome nebe dviem, o vienu medžiu..” Šis, kažkur interneto platybėse, pastebėtas sakinys iš pradžių pasirodė tiesiog eilinis, šiek tiek poetiškas pasisakymas. Bet kažkodėl akys užsimanė jį perskaityti […]

Spalvinga rudens kova

Spalvinga rudens kova

Ruduo. Visi medžiai išmarginti raudonais, geltonais ir oranžiniais atspalviais. Tu lengvai eini gatve. Po kojomis tyliai šnara pageltę lapai. Vėjas lengvai plaiksto Tavo spalvingo paltuko skvernus. Vienoje rankoje nešiesi didžiulę, svarbių dokumentų ir moteriškų niekučių prigrūstą rankinę, kitoje – ryškiaspalvis skėtis, kuris turėtų nuvaikyti virš Tavęs besikaupiančius debesis. Nors lauke šaltoka, vėjas visais būdais bando suvelti Tavo taip rūpestingai ryte darytą šukuoseną, o dangus tuoj prapliups grėsmingais lašais – Tavo veide žaidžia šypsena, o akyse spindi ugnies žiburėliai.

Kokia pirma mintis kyla perskaičius šią pastraipą? Ar čia matai taikliai apibūdintą save kasdienybėje, ar sutinki ir pritari mano rudeninės moters nupieštam paveikslui? Jei čia esi Tu, aš turiu prisipažinti – nuoširdžiai Tau pavydžiu ir turbūt, net norėčiau su Tavim susipažinti!

Kiekvieną dieną žingsniuoju Laisvės alėja, ir spėk, kaip dažnai matau tokį rudeninės moters paveikslą? Būtent! Jas visas galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O kiek tokių moterų matau ryte belaukdama autobuso? Lygiai nei vienos. Aišku, būtų galima kaltinti mane, kad aš ne ten žiūriu, arba ne ten vaikštau, bet reikia būti sąžiningai ir pripažinti vieną tiesą – mus veikia gamtos virsmas.

Juk pavasarį mes nepatiriame jokių depresijų ar liūdesio proveržių, nes pavasaris apdovanoja pasaulį saule ir jos šviesa. Nebelieka vietos niūrioms mintims, norisi būti lauke ir mėgautis šiluma.

Tačiau kas su mumis atsitinka rudenį? Su skausmu palydime išeinančią šilumą, nubraukiame ašarą, kai nutolsta net paguodos teikianti bobų vasara. Ir kas tada lieka? Tamsūs vakarai, šalti rytai, niūrios dienos, protarpiais pasirodanti saulė, skaudus vėjas ir gatvėse telkšančios balos. Brrr…

Tokia aplinka savaime skatina niūrias mintis, liūdesį ar net depresiją. Štai ir dabar sėdėdama ant palangės, įsisukusi į antklodę su arbatos puodeliu, nejučia galvoju: „Ech, dar prieš mėnesį ant tos pačios palangės, plačiai atvėrusi langą valgiau ledus ir klausiau paukštelių čiulbėjimo. Gaila.“

Gali neigti iki nukritimo, kad rudens liūdesys Tavęs nelanko, bet iš tiesų mūsų psichologija veikia taip – liūdesio išvengti mes tiesiog negalime. Ir jei Tave aplankiusį liūdesį Tu vadini ne liūdesiu, o nuovargiu, prasta nuotaika, oro įtaka ir pan., liūdesys tuo mėgaujasi, ir vis grįžta pas Tave.

Ką daryti? Geriausias būdas kovoti su liūdesiu yra jį atpažinti ir suprasti. Aš tikiu, kad viskas priklauso nuo mūsų, todėl kovą su rudeniniu liūdesiu galima laimėti. Ir net galiu pasidalinti kovos metodais su Tavimi.

Visų pirma įvardink liūdesį ir jo priežastį, o tada ieškok sprendimo. Mane rudenį labiausiai liūdina šviesos ir spalvų trūkumas. Būtent todėl pradžioje minėjau ryškią rudeninę moterį, būtent todėl rudeniui esu pasiruošusi šviesiai žalią paltuką ir būtent todėl neturiu juodos spalvos batų. Nes aš noriu spalvų! Spalvos man asocijuojasi su pergale. Štai kodėl gatvėse akimis ieškau spalvingų moterų, – nes noriu matyti, kad kovoje prieš rudens darganas aš esu ne viena.

Jei Tave liūdina tamsūs vakarai, atnaujink kambarį, pastatyk daugiau šviestuvų, pakabink šviesesnes užuolaidas, ant stalo uždek žvakes ar pamerk gėlių – suteik namams jaukumo.

Jei ryte sunku lipti iš šiltos lovos, pasitiesk prie lovos avies kailio kilimėlį, ant kurio maloniai padėsi pėdas, arba pasiruošk minkštą chalatą, į kurį susisupsi vos tik išnirus iš po antklodės.

Jei žiūrint pro langą į krentančius lapus ir plikus medžius apima melancholija, pasikeisk kompiuterio ekrano užsklandos paveiksliuką – užsidėk atostogų, pūkuoto kačiuko nuotrauką, ar kokį kitą paveiksliuką, kuris sukelia šiltus jausmus. Pakeisk grojaraštį, išjunk visą lyrinę muziką ir ieškok gyvesnių garsų.

Jei nepadeda ir tai, pradėk sportuoti, lankyk jogą, dziudo, šok, užsirašyk į piešimo kursus, mokykis naujos kalbos, siuvinėk, gamink maistą, fotografuok, skaityk lavinančią literatūrą – patirk naujų įspūdžių ir džiaukis naujomis žiniomis.

Matai, kai gerai pagalvoji, yra labai daug paprastų būdų nugalėti savo rudeninį liūdesį. Tereikia tik pripažinti, kad liūdesys Tave aplankė ir tvirtai pasiryžti atsisveikinti su juo.

Sėkmės kovoje! Žinok, Tu ne viena!

Rugsėjo pirmoji – naujų galimybių pradžia

Rugsėjo pirmoji – naujų galimybių pradžia

Rugsėjo pirmoji, lygiai taip pat, kaip Naujieji metai, daugeliui asocijuojasi su kažko naujo pradžia. Septynmečiui, kuris spausdamas mamos delną nedrąsiai žengia mokyklos koridoriumi – tai ilgo ir įdomaus kelio į gyvenimą pradžia. Gimnazistui – tai paskutinių ketverių mokslo metų, nerūpestingos paauglystės ir lemiamų gyvenimo sprendimų […]