Sporto trenerė Erika išleido knygą „DUKRA“!

– Trumpai prisistatyk mūsų blogo skaitytojoms, kurios dar negirdėjo apie tave.

Esu – Erika Burinskaitė ir dažniausiai save pristatau kaip grupinių treniruočių trenerę. Bet treniravimas – mano darbas, sportas ir sveika mityba – mano gyvenimo būdas. Bet tiesa ir ta, kad dar esu mergina, kuri kuria savo gyvenimą kiekvieną dieną, siekia savo tikslų. Taip pat esu naujos knygos „DUKRA“ autorė – o tai dar vienas faktas įrašytas mano gyvenimo CV.

– Rašyti knygą – svarbus sprendimas. Tikriausiai buvo ir abejonių ir nerimo. Koks buvo esminis įvykis, kuris padėjo priimti galutinį sprendimą?

Taip, tai svarbus sprendimas, kada turi apgalvoti visus „už“ ir „prieš“: ar niekam nepakenksiu atskleidus daug tiesos, ar nepakenksiu sau, kaip tai atsilieps ar ne mano darbe bei artimoj aplinkoj. Žinoma, abejojau ir savo sugebėjimais: esu baigusi verslo studijas, dirbu trenere ir užsimaniau rašyti… Atrodo, sunkiai suderinami dalykai. Esminis klausimas buvo toks – kaip parašyti knygą, kurią skaitytojas pradėjęs skaityti nenumestų? Bet mintis apie knygą nepaleido manęs, tad teko pasiduot smalsumui ir priimt sprendimą, pasižadėt sau, kad aš galiu tai padaryti. O pasižadėjimų laikymas sau yra sunkus darbas, negali simuliuot ir pasiduot. Turi eit iki galo.

erik3

 – Ar nebuvo baisu vėl ir vėl prisiminti praeitį, analizuoti, vėl bastytis praeities labirintuose? Kaip gelbėjai save nuo pažadintų liūdesių ir slogių prisiminimų?

Baisu būna tada, kai apsimeti, jog negalvoji apie praeities skaudulius, bet iš tikrųjų juos dažnai prisimeni, padūsauji ar apverki savo praeitį ir jautiesi auka. Prie visos tos puokštės apkaltini savo likimą už visas nelaimes. Bet taip galvoti ir elgtis visą laiką yra per daug sunku. Man buvo irgi per sunku, tad paskyriau ilgas vasaros naktis tam, kad paskutinį kartą su didžiausiais ašarų upeliais žvelgti į praeitį, rašant padaryti išvadas, suprasti, kodėl aš tai turėjau išgyvent ir kodėl nusprendžiau paleisti savo sunkią praeitį. Kadangi kasnakt viską labai aiškiai išgyvenau, tad mano skaitytojos išgyvena tą patį verčiant knygos puslapius. Be ašarų neapsieita ne dėl to, kad istorija ne iš lengvųjų, o todėl kad nuoširdumas, atsivėrimas perteiktas per kiekvieną žodį. Nors ir įsileidau prisiminimus, tačiau kai juos suguldžiau raidžių pavidalu, mano širdyje pasidarė labai lengva. Tai mano nemokamas psichologas, po kurio man nereikėjo savęs papildomai gelbėti.

 – Ar nebijojei, kad šia knyga pakenksi savo mamai? Nes štai ji vargšė moteris, kuri buvo silpna, gyveno su smurtaujančiu, alkoholio nevengiančiu vyru, rizikavo savo vaikų gyvenimais. O jei visuomenė ją pasmerks, užsipuls, kritikuos?

Būtent dėl to, kad nei ji, nei jos vaikai nėra vargšai, o tapo stipriais žmonėmis, kuriems anksčiau buvo sunku, o dabar mes mokam pakovot už save, jei to reikia, aš nebijojau. Taip, apie viską buvo pagalvota, iš mamos gavau visišką sutikimą, ką galiu pasakyti. Galų gale, kalbėjimas rodo stiprybę, galimybes ir norą. O mano noras pasakoti kitoms dukroms ir mamoms, kad nepaisant slegiančios praeities visada galima surasti gražią ateitį. Susikurti tokį gyvenimą, apie kokį svajojai anksčiau. Be to visiems geras nebūsi, bus kas smerks, kas pasidžiaugs. Aš tikiu gerais žmonėmis, džiaugiuosi, kad turiu būrį palaikančių ir padrąsinančių. O tie kurie norės smerkti… na, pirmiausia, reikia atsigręžti į save.

 – Kaip į knygos rašymo idėją ir galiausiai į galutinį faktą reagavo tavo tėvas? Ar jūsų santykiai pasikeitė?

Reagavo palankiai. Aš jį informavau, kokie faktai surašyti, kad niekas nesumeluota ir jis sutiko. Pavardžių, miestų knygoje neminiu, tad viskas yra gerai. Jis knygą skaitė ir viskas yra gerai. Mūsų santykiai šiuo metu yra neblogi – karts nuo karto pasiskambinam, pakalbam, nėra tos šaltos tylos. Gal knyga padarė stebuklą? Spręsti dar kiek per anksti.

 erik2

– Tikrai buvo tokių, kurie norėjo atkalbėti tave nuo knygos rašymo. Kokie buvo jų pagrindiniai argumentai?

Atkalbėti niekas neatkalbėjo, nes kai priėmiau sprendimą parašyti, kartu pasakiau sau ir nepasiduoti. Tiesiog žmones duoda patarimus ar pastabas pagal savo išgyvenimus, būdą, charakterį. Jei jis ar ji nėra linkęs atvirauti ir ypač apie liūdnus dalykus, jis žinoma nesutiks su tokia knyga. Bet būtent toks žmogus jos ir nerašys. Aš esu atvira ir stipri. Be to niekad nesilygiuoju su kitais, nebent pasidžiaugiu daug pasiekusiais, padedančiais kitiems ir sakau sau – aš noriu tokia būti!

 – Ar juodu ant balto išrašyta praeitis, išleistos emocijos padėjo? Ar palengvėjo? Kokį pagrindinį pokytį pajautei?

Aš jau bemaž penketą metų dirbu su savo galva, mąstymu, emocijomis. Man seniai yra palengvėję: atleidimas tėvui, susitaikymas su praeitimi, ėjimas į priekį. Tik parašius knygą ( bet kas gali rašyti dienoraštį) padėjau galutinį ir stiprų tašką. Atrodo, galutinai užverčiau praeities puslapius. Nors dabar dažnai tenka apie tai kalbėti, bet širdis rami. Kalbu, nes noriu garsiai pasakyti, kad nesvarbu, ką išgyvenome, reikia ir galima eiti tolyn. O rašymas yra sielos gydymas.

 – Sakoma, kad tam tikriems dalykams reikia subręsti. Ši knyga labiau brandos ar labiau nebetelpančių emocijų išlaisvinimo simbolis?

Vienas žmogus man pasakė – išleisk atsiminimų knygą, kai pasensi. Pagalvojau – kodėl? Kodėl reikia laukti tinkamo laiko, aplinkybių? Juk viską galiu susikurt pati – man dabar yra tinkamas laikas. Taigi, norėjau išrašyti emocijas, aš turėjau ką papasakoti, turiu susikūrusi savo laimės receptą, tad kodėl tuo nepasidalinus su kitais? Mano taisyklė – jei konkreti mintis neduoda ramybės ilgą laiką, tu privalai ją įvykdyti. Tad mažiau svarstymų, daugiau darbo ir rezultatas garantuotas.

 – Ar nebijai, kad taip atvirai kalbėdama apie save, pakenksi sau? Dabar net svetimi žmonės žinos tavo skaudulius..

Jei ši knyga būtų tik apie skaudulius, tuomet daug pasakytų apie mane – niūri, liūdna mergina. Bet ne! Knyga yra ir apie pokyčius, kuriuos atradau kitų ir savo pačios pagalba: pasakoju, kaip išmokau mylėti save ir žmones, kaip neįsileisti liūdesio ilgam į širdį, kaip pasitikėti savimi, kaip tapti drąsia ir ryžtinga. Be to, būdama atvira prieš kitus, sulaukiu dar daugiau atvirumo iš kitų, pasitikėjimo ir tikėjimo manimi. Kokia esi viduje – tokius pritrauki.

 – Ar po knygos išleidimo pasikeitė žmonių požiūris į tave? Ar neatsirado gailesčio ir užuojautos, kad turėjei sunkią vaikystę? O gal atvirkščiai, visi žvelgia į tave kaip į sektiną pavyzdį, drąsos ir ryžto kupiną moterį?

Niekas nedalina nei užuojautos, nei gailesčio, nes nesu toji maža mergaitė, kuriai taip reikėjo užjaučiančių rankų ir akių seniau. Aš pasikeičiau, pasikeitė ir žmonės aplink mane. Dauguma skatina, giria, palaiko ir netgi pasimoko. Gaunu daug žinučių, kuriose merginos seka mano laimės receptu. Tai man padėjo atrasti harmoningą gyvenimą, tikiu, kad tai pavyks ir kitoms.

 – Patari moterims nebijoti, išsilaivinti, palikti netinkančias aplinkas. Ar bandei įsivaizduoti save, savo mamos vietoje? Kaip būtumei elgusis jos vietoje?

Įsivaizduoti ar patarti – viena, juk tai tik žodžiai. Viską išgyventi – visai kas kita. Negalim įsikūnyti į kitą ar suprasti, ką jaučia kitas (nebent patyrei panašius išgyvenimus). Smerkti labai paprasta, o vat išeiti iš slegiančių namų (ar nuo blogo vyro) yra iš tiesų sunku ir reikalauja milžiniškos drąsos. Ir tiesa ta, kad ne visos turim super galių. Bet labai labai dažnai pažiūrėti savo baimei į akis tą vieną vienintelį kartą yra kur kas geriau, nei dešimt ar daugiau metų patirti stingdančią baimę nuo savo artimo. Reikia aiškiai suprasti, kodėl mums reikia pokyčių ir kodėl reikia pasielgti taip nors kinkos dreba.

 – Kokį patarimą norėtum duoti MetasAugti skaitytojoms?

Siekti svajonių – skambus patarimas, kurį kiekviena girdi ar perskaito kone kasdien. Jeigu svajonės susijusios su jūsų vidumi – tapti nepriklausoma emociškai, įgyti daugiau pasitikėjimo, atrasti širdžiai mielą veiklą ir savim didžiuotis, išmokti išsakyti savo nuomonę, nebijant galimo puolimo iš šono, susikurti harmoniją savo galvoje – neabejokite, mielos skaitytojos, kad to jums tikrai reikia. Atrasti pagalbą sau, informaciją knygose ir žengti pirmus žingsnius – nėra sunku taip, kaip kartais mums atrodo.

Darykite tik tai, kas jums teikia visišką laisvę – tai yra mano atradimas!

Leave A Comment

Your email address will not be published.