Santykiai – tai dvivietė valtis

Moteris atsakinga už gerus santykius šeimoje? Jūs rimtai?

Paskutiniu metu atrodo net naminiai virduliai švilpia apie tai, kad „Moteris atsako už atmosferą (gerus santykius, psichologinį klimatą) šeimoje“. Šitos beprotybės propaganda pasiekė neįtikėtinas apimtis.

Kodėl šį įsitikinimą vadinu beprotybe? Todėl, kad jis griauna santuokas taip pat mitriai, kaip nevaldomas miškų kirtimas naikina Amazonę. Matau tai nuolat, nes dirbu su poromis, atsidūrusiomis ant skyrybų slenksčio.

Deja, daugeliui įsitikinimas „Moteris atsako už gerus santykius šeimoje“ visai ne įsitikinimas, o nenuginčytinas faktas, maždaug toks pat kaip „vanduo yra šlapias“. Ir nors vanduo yra iš tiesų šlapias, tai su atsakomybe už santykius šeimoje viskas yra gerokai sudėtingiau.

Jei tai vyras įsitikinęs, kad moteris atsako už psichologinį klimatą šeimoje, jis nuo savęs nusimeta visą atsakomybę už šeimą. Jei taip galvoja moteris, tai ji visą šią atsakomybę užsikrauną sau.

Kas nutinka, kai vienas lengvai žingsniuoja, o kitas tempia visą naštą? Nieko gero. Pirmasis po truputį virsta gyvuliu, o antrasis – kankinasi.

„Tu pati kalta!

Jei vyras galvoja, kad šeimos psichologinė gerovė priklauso tik nuo žmonos (nes „ji juk moteris, tai jos prigimtinė paskirtis!“) , jis pradeda elgtis kaip gyvulys.

Visų pirma jis ima kaltinti moterį dėl visų problemų šeimoje. Jei vyro bloga nuotaika – tai žmonos kaltė. Jei vaikai per garsiai triukšmauja – tai ji neprižiūrėjo. Jei jis mažai uždirba – tai ji jo neįkvėpė (prašau nesijuokti, aš šitą beprotybę ne kartą girdėjau savo ausimis).

O toliau dar gražiau. Vyras iš žmonos pradeda reikalauti neįmanomų dalykų – kad ji kontroliuotų jo emocinę gerovę šeimoje (o kas daugiau tai turėtų daryti, jei ne moteris – juk tai ji atsako už gerus santykius šeimoje?). Savaime suprantama, moteriai nieko nepavyksta – neįmanoma iš keturių raidžių sudėti žodį „amžinybė“ (kai šiame žodyje yra aštuonios raidės)

Užtat įmanoma duoti neįvykdomą užduotį, o po to iš visos širdies nubausti, kad neįvykdė. Nubausti žodžiais, o kartais ir veiksmais.

O paskui bus galima pateisinti save, kad aš nekaltas – tai tu mane iš kantrybės išvedei, reikėjo klausyti ir vykdyti savo, kaip žmonos, pareigas, savo paskirtį. Ir išvis, jei būtum gera žmona, niekas tavęs nemuštų. O kad buvai bloga žmona, neįvykdei savo užduoties – pati ir kalta.

Negana to, toks vyras nesiskirs – didžiadvasiškai duos dar vieną galimybę pasitaisyti. Jei visgi jis kažkaip ateitų su žmona pas psichologą, tai nuobodžiaus, dairysis į laikrodį ir prašys „O galima kaip nors ją greičiau išgydyti? Tai juk jos problemos“.

„Aš pati kalta“

Jei tai moteris mano, kad tik nuo jos priklauso geri santykiai šeimoje, tai jos laukia ilgas kritimas į bedugnę. Ji bando padaryti tai, kas neįmanoma. Ir tai laiko savo pareiga.

Bando, bando, bando – ir vakarienes ruošia, ir vyrą pasitinka su prijuoste ant nuogo kūno ir stengiasi visaip įtikti. Deja, ji nežino svarbaus psichologinio dėsnio – jei žmogui visame kame pataikaujama, žmogus netenka saiko. Ypatingai toks žmogus, kuriam nelabai rūpi aplinkiniai.

O kai vyras praranda saiką, moteris palūžta iš nevilties – juk ji stengėsi būti gera žmona, o nieko neišėjo. Tai juk tragedija.

Moteris stengiasi kažką ištaisyti, bet viskas tik blogėja – juk ji bando taisyti pataikaudama, išlaikydama tokį pat elgesį, kuris ir atvedė ją į šitą bedugnę.

Viskas baigiasi chronišku kaltės jausmu („aš gadinu vyrui gyvenimą“), gėda („aš ne tokia, kokia turėčiau būti“) ir neviltimi („man niekas nesiseka“). Štai su tokiu kokteiliu moteris ir gyvena.

Jei užtenka jėgų – išsiskiria. Jei ne – kankinasi toliau.

violet„Jūs abu sėdite vienoje valtyje“

Žmonės, susižavėję įsitikinimu „Tai moteris atsako už gerus santykius šeimoje“, užmiršta svarbiausią dalyką – kiekviename dviejų žmonių santykyje dalyvauja dviese. Ir jie daro įtaką vienas kitam. Tai abipusė įtaka. Tai sistema iš dviejų elementų, kaip susisiekiantys indai iš fizikos vadovėlio.

Taip tiesiog nebūna, kad už visą sąveiką atsakytų tik vienas asmuo. Tiek pykčius, tiek linksmybes sukuria visi situacijos dalyviai. Sutuoktinių atveju – abu.

Santykiai – tai dvivietė valtis, kurioje irkluoja abu. Ir nelabai svarbu, kas sėdi priekyje, o kas gale. Irkluoti vis tiek reikia abiem – kitaip nuneš srovė.

Jei santuokoje yra problemų, tai jas sukuria abu. Greičiausiai, netyčia, be blogų ketinimų, bet abu.

Tad ir spręsti jas reikia abiem.

Dirbti su poromis pradedu nuo paties paprasčiausio – primenu sutuoktiniams, kad jie sąjungininkai, kurie eina link bendro tikslo. Kartais užtenka tik šio vaizdinio („mes – sąjungininkai“), kad žmonės atsitokėtų, įjungtų galvas ir pradėtų drauge spręsti savo problemas.

Atminkite – jei jūs susituokėte, esate sąjungininkai. Jūsų santuokos gerovė, ilgaamžiškumas, priklauso nuo kiekvieno iš jūsų, o ne vien nuo moters.

Būkite sąjungininkais, padėkite vienas kitam, atsikratykite kvailų įsitikinimų ir jūsų santuoka bus laiminga.

Šiam kartui tiek, ačiū už dėmesį.

Pavel Zigmantovič, psichologas

(Tekstą vertė Danguolė Kraskauskienė. Tekstas originaliai publikuotas – https://www.facebook.com/Mihail.Labkovskiy/posts/1302453496503243:0)

Leave A Comment

Your email address will not be published.