Nuo baltųjų blakstienėlių iki čefyro

Sociologai teigia, kad jaukiai geriant arbatą, žmonės dalijasi neformalia informacija, supažindina vieni kitus su dalykais, apie kuriuos lig tol mažai žinojo arba visai nebuvo girdėję. Arbatos gėrimas yra daugiau nei paprasta veikla. Čia ji įgyja savotišką institucinį pavidalą. Būtent geriant arbatą, jaučiamės atviresni, draugiškesni, kalbesni, ir sukuriama palanki psichologinė terpė. Aišku, mokslininkai pažymi, kad toks šnekučiavimasis dažnai padeda perduodamai neformaliai informacijai virsti gandais. Bet kiek šilto pokalbio metu esame išgirdę gerų patarimų, paguodos žodžių, o išliedami savo nerimą ar įvardindami lūkesčius, patys randame sprendimą?

Nors tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO) reglamentuoja, kad arbata yra „gėrimas, pagamintas iš augalo Camellia ūglių, apdorotų tam tikru būdu drėkinant, vėdinant ir džiovinant, kad lapeliai taptų tinkami arbatos gėrimui ruošti“, Lietuvoje nuo seno arbata vadinami ir įvairiausių žolynų ar vaisių karšti gėrimai. Arbatmedžiai dažniausiai suformuojami kaip 1-1,2 metrų krūmai, kad būtų lengviau nuskinti jų lapelius. Medžiai gyvuoja apie 100 metų, bet didžiausias ir geriausias derlius nuimamas iš ketverių metų krūmelių.

Kaip klasifikuojama arbata?

Arbata dažniausiai klasifikuojama pagal lapų fermentaciją (žalioji, juodoji, baltoji, ulongo ar pan.), arbatmedžių rūšį ir tai, iš kur arbata kilusi (pavyzdžiui Ceilono ar Gruzijos), lapelių brandos ir derliaus nuėmimo laiką. Matė – iš paragvajinio bugienio lapų paruošta arbata. Dažniausiai ji pateikiama calabaza inde, pagamintame iš tam tikros rūšies moliūgo. Raudonoji arbata Rooibos arbata gaunama iš Aspalathus linearis krūmo spyglių. Raudonojoje arbatoje nėra kofeino, tačiau nustatyta, kad joje daug natūralių antioksidantų bei nedidelis kiekis taninų.

Kaip vartojama arbata?

Per ilgus arbatos vartojimo metus skirtingose šalyse susiformavo ir skirtingi arbatos gėrimo papročiai. Pavyzdžiui japonų žaliosios arbatos matcha gėrimo ceremonija gali trukti penkias valandas, o joje panaudojama iki 25 indų, kurie išdėlioti ir naudojami tam tikra tvarka. Vienur arbata saldinama cukrumi, sirupu ar natūraliu medumi, kitur atvirkščiai – sūdoma, joje tirpinamas sviestas ar įpilama grietinėlės. Naujausia mada atėjo iš Azijos – taip vadinama „Burbulų arbata“ ruošiama su manijokos granulėmis, skaninama įvairiais sirupais. Vis dėl to daugiausiai pasaulyje suvartojama arbatos maišeliais. Vis dar gajus mitas, kad maišeliuose supakuotos vien arbatžolių gamybos atliekos ir tai pati prasčiausia arbata. Ne visai taip. Maišeliuose gali būti ir aukščiausios rūšies brangi rinktinė arbata, o patys maišeliai pasiūti rankomis iš natūralaus šilko. Tačiau masinei gamybai dažniausiai naudojama CTC („Crush, Tear, Curl“) gamybos technologija. Jos metu arbatos lapeliai plėšomi, smulkinami ir sukami. Arbatos žinovai tvirtina, kad taip arbata netenka savo „sielos“, bet tokia arbata greitai prisitraukia ir įgauna sodrią spalvą.

Nors sakoma, kad arbatžolių galiojimo laikas gali būti net 10 metų, iš tikrųjų ji kvapniausia ir geriausio skonio yra dvejus metus. Laikyti arbatą reikia sausoje, vėsioje vietoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių. Tam tiks stiklinis ar kitas sandarus indas, kuris taip pat apsaugos arbatą nuo pašalinių kvapų.

Plikomos arbatos skoniui labai didelį poveikį turi vandens kokybė. Distiliuotas vanduo arbatai plikyti netinka, o kietas vanduo, turintis daug kalcio ir magnio druskų, prastina arbatos skonį. Kai kurie arbatos žinovai siūlo kietą vandenį pavirinti kelias minutes. Arbatą rekomenduojama plikyti tik šviežiai užvirintu vandeniu. Antrą kartą užvirinus tą patį vandenį, smarkiai sumažėja anglies dioksido kiekis, todėl sumažėja ir vandens rūgštingumas. Tai turi įtakos kofeino ir polifenolio sąveikai, kas priduoda arbatai aitrų skonį, pakinta ir spalva.

Žalioji arbata

Žalioji arbata turi būti plikoma užvirusiu ir kelias minutes vėsintu (iki 70-85 laipsnių temperatūros) vandeniu. Kol vės užviręs vanduo, dalį šio vandens galima panaudoti puodeliui ar arbatinukui sušildyti. Jei žaliąją arbatą užplikysime verdančiu vandeniu, ji įgis kartų skonį. Karti arbata bus ir tada, jei laikysime užplikytas arbatžoles per ilgai (daugiau nei 5 min.). Tada išgaruoja ir jų tikrasis aromatas. Per pirmąsias plikymo minutes iš arbatžolių į vandenį iškeliauja taninai, suteikiantys spalvą, ir eteriniai aliejai. Ir tik po to (maždaug po 2-3 min.) arbatoje atsiranda kofeino.

Jei naudojate itin kokybišką rūšinę arbatą, tas pačias arbatžoles galite užplikyti dar porą kartų. Tačiau reikia atminti, kad antrą (ar net trečią) kartą plikomoje arbatoje padidės baltymų kiekis bei sumažės flovanoido katechino, kuris pasižymi itin stipriomis antioksidacinėmis savybėmis.

 Baltoji arbata

Baltąją arbatą kinai dažnai pavadina „baltosiomis blakstienėlėmis“ ar „sidabrinėmis adatėlėmis“. Šios arbatos kaina gali siekti ir gerokai virš tūkstančio dolerių už kilogramą, kadangi jai pagaminti naudojama tik arbatmedžio pumpurėlis, ant kurių daug liaukinių plaukelių, kurie lapeliams skleidžiantis nukrenta. Prastesnei baltajai arbatai gali būti panaudoti ir dar saulės nematę pirmieji lapeliai. Dažniausiai rankomis renkant šią arbatą plantacijos net uždengiamos juodu audeklu, kad lapeliuose nesigamintų chlorofilo. Tokia arbata apdirbama mažiausiai – ji nėra fermentuojama, o tiesiog apvytinama saulėje ir išdžiovinama vėdinant. Baltojoje arbatoje gausu antioksidantų ir flovanoidų, o vitaminas C susijungęs su taninais, todėl nežūsta net užpylus arbatžoles 70-80 laipsnių temperatūros vandeniu. Pati arbata yra švelnaus subtilaus skonio, šviesios šiaudų spalvos. Ją plikyti galima 3-4 kartus, bet vienam puodeliui imama apie 2 arbatinius šaukštelius arbatžolių. Svarbiausia perkant šią arbatą neapsigauti – dažnai bandoma smulkių lapelių žaliąją arbatą parduoti kaip baltąją.

vvd

Juodoji arbata

Dėl užplikytos arbatos spalvos kinai juodąją arbatą savo kalboje vadina raudonąja arbata. Juodoji arbata stipriai fermentuota. Geros juodosios arbatos arbatžoles atskirti galima ir iš jos spalvos. Ji turi būti kuo tamsesnė. Ruda spalva išduoda prastos kokybės arbatžoles arba tai, kad jos buvo laikomos netinkamomis sąlygomis. Juodąją arbatą geriausia plikyti verdančiu vandeniu 4–6 min. Ji puikiausiai gali pakeisti kavą, nes joje daugiausiai iš visų arbatos rūšių yra kofeino (kartais dar vadinamu teinu). Kuo geresnės kokybės arbata, tuo daugiau joje aptinkama kofeino – jo kiekis didžiausias viršutiniuose arbatos krūmo lapeliuose. Tačiau šia piktnaudžiauti arbata nederėtų. Gydytojai rekomenduoja išgerti iki keturių puodelių arbatos, atsisakyti jos prieš miegą ir dėl kofeino poveikio saikingai vartoti nėščioms moterims bei vaikams. Arbatoje esantys taninai gerina virškinamojo trakto darbą, bet mažina geležies rezorbciją, todėl į tai reiktų atsižvelgti sergantiems mažakraujyste ir vartojantiems maisto papildus.

Žolelių arbatos

Nuo vaikystės gerai žinoma ramunėlių žiedų arbata gydo skrandžio veiklos sutrikimus. Jei vargina skrandžio spazmai ar pilvo pūtimas, padės ramunėlių arbata lygiomis dalimis sumaišyta su melisomis. Tokia arbata taip pat gerina miegą. Jei ketinate gerti arbatą gydymo tikslais, patartina, kad skrandis būtų tuščias – šilta arbata padengia gleivinę apsaugine plėvele. Atidesni turėtų būti alergiški žmonės, kurie geria šią arbatą, nes kartais ramunėlės sukelia alergiją.

Jei turite psichologinių problemų ar patiriate stresą, gerkite čiobrelių arbatą. Čiobreliuose daug eterinių aliejų (timolio, karvakolio, cineolio), kurie turi antiseptinį, dezinfekuojantį poveikį bei veikia baktericidiškai. Čiobrelių arbata puikiai tinka atsikosėjimui palengvinti. Taip pat arbata rekomenduojama, kai sulėtėjęs virškinimas, pučia vidurius. Čiobrelių arbata gali stimuliuoti gimdos susitraukimus, todėl nėščiosioms jos geriau vengti. Tuo tarpu norinčioms susilaukti vaikų moterims, žolininkės siūlydavo gerti kalendros arbatą.

 Čefyras

Jei įvairios vaistažolių arbatos primena saulėtą vaikystę, tai dar vienos „arbatos” dažnas nėra ragavęs, nors apie ją girdėjęs. Sovietiniuose kalėjimuose vartotas čefyras – itin stipri arbata, turinti stimuliuojantį poveikį. Į stiklinės dydžio indą įberiama daugiau nei trečdalis stiklinės juodų arbatžolių ir užplikoma verdančiu vandeniu arba verdama apie 15 minučių. Gautas gėralas geriamas be cukraus. Arbata skystį netgi sunku ir pavadinti – pagal sklandančius mitus čefyras laikomas geru tada, kai į jį įmesti lašiniai nuo rūgšties sutirpsta… Norėdami arbatą „pastiprinti”, joje dar papildomai ištirpindavo tablečių. Todėl įlgą laiką kalėję kaliniai dažnai sirgavo skrandžio opomis.

Štai koks keistas gėrimas ta arbata – sušildo, suartina, gydo ir naikina..

Leave A Comment

Your email address will not be published.