Nematomas karūnos svoris

Savo mokymuose naudoju keletą mėgstamų istorijų, dėstomai medžiagai iliustruoti. Tai pasakojimai apie paprastas gyvenimiškas situacijas, kurios lengvai suprantamos kone kiekvienam dalyviui, panašios į tas, kuriose jie patys yra atsidūrę.

Istorija apie vadybininką buitinės technikos parduotuvėje padeda parodyti, kaip atrodome, kai per pristatymus bandome papasakoti VISKĄ, ką žinome, t. y. gerokai per daug. Istorija apie tostą jubiliatui pasakoju, kai akcentuoju norą būti itin išskirtiniu – ne savimi. Pavyzdys apie vagysčių statistiką padeda pajausti, kaip keičiasi savijauta klausant neaktualios, aktualesnės ir aktualiausios informacijos. Dar yra istorija apie asfaltuojamą aikštelę, kodėl atsargiai reikia papasakoti anekdotus, kaip suaugusieji moko vaikus scenos baimės ir keletas kitų.
Jei buvote mano mokymuose, tikėtina, kad kažkurią iš šių istorijų išgirdote.

Tikiu istorijų ir nuoširdaus, nepikto juoko galia. Besijuokdami lengviau priimame savo ir pasaulio netobulumus. Žvelgdami iš šono atpažįstame save, geriau suvokiame savo veiksmų esmę ir pasekmes, lengviau keičiame savo elgesį. Tačiau kartais istorijos pradeda gyventi savo antrąjį gyvenimą – apauga naujomis detalėmis ir interpretacijomis.

Taip jau veikia žmogaus kūrybingoji prigimtis, kad perpasakodami esame linkę kažką pridėti nuo savęs, kažką paryškinti, kažką „pamiršti“. Kartais istorija po tokio „makiažo“ skamba dar įdomiau ir tampa linksmu anekdotu. O kartais tampa kažkuo neskaniu, apkalba, kaltinimu…

Šiandien gavau laišką. Mandagų ir išlaikytą iki paskutinės eilutės, nors perskaičiusi galėjau net fiziškai jausti jame skambančią nuoskaudą. Autorė nebuvo mano mokymuose ir originalaus pasakojimo negirdėjo, užtat istorija iki jos atkeliavo „praturtinta“ jai nemalonioms detalėms.

Jai skaudu. Ir ją puikiai suprantu. Man irgi būtų didelis skirtumas tarp anekdoto apie blondinę ir anekdoto apie Danguolę. Jei pirmasis yra pokštas, antrasis skamba kaip patyčia. Kam patiktų, kai iš jo ar jam svarbių dalykų tyčiojasi? Niuansas vienas – detalės, kuriomis papildė mano istoriją, yra netiesa.

Parašiau atsakymą į laišką. Kiek įmanoma, pasistengiau paaiškinti tikrąją situaciją, su viltimi, kad būsiu išgirsta ir tai nesutrukdys bendrauti su laiško autore ateityje. O tada atsisėdau ir tiesiog kvėpavau, kartodama savo nuliūdusiam ego „nesusireikšmink“ tol, kol jis vėl nusišypsojo.

Dalinuosi šiuo įvykiu, nes tai puikus pavyzdys apie tai, kad tikrai ne viskas šiame pasaulyje priklauso nuo Jūsų. Net jei iki pedantiškumo išblizginsite savo pristatymą, sudėliosite gražiausias skaidres, apgalvosite kiekvieną pavyzdį, vis dar yra erdvės, kur kas nors gali nutikti ne pagal planą.

Tai nereiškia, kad esate nevykėlis. Tai nereiškia, kad neverta stengtis ir ruoštis. Atvirkščiai! Jei, neduokdie, taip nutiktų, yra labai gera žinoti, kas ir kaip buvo pasakyta. Tiesiog nesusireikšminkite.  Nebūkite tie, kurie iš savęs ir aplinkos reikalauja būti tobulais, neklystančiais, viską numatančiais, žinančiais ir kontroliuojančiais. Nesidėkite karūnos, kurios nepajėgsite nešti! Užteks, jei suprasite, kad su Jumis viskas OK ir su žmonėmis yra viskas OK.

Jei padarėte geriausia, ką tuo metu galėjote, jei buvote nuoširdūs ir atviri – to PAKANKA. Jūs atsakote už save, savo žodžius, savo mintis, savo ketinimus ir veiksmus. Tuo ir užsiimkite. Kitų žmonių ketinimus ir nuotaikas palikite kontroliuoti jiems patiems. Pažiūrėkite į tai su šypsena: Jie neprivalo Jūsų mėgti, o Jūs neprivalote dėl to jaudintis.
Kai nustoji bandyti įtikti visiems ir jaudintis dėl dalykų, kurių negali kontroliuoti, gyventi ir dirbti tampa gerokai paprasčiau. Tokios vidinės laisvės pasitinkant savo profesinius iššūkius linkiu ir Jums.

Leave A Comment

Your email address will not be published.