Komplimentai sau

Neseniai naršydama socialiniuose tinkluose pastebėjau vienos žinomos visuomenės veikėjos puslapyje rengiamą konkursą, kuriame moterų buvo prašoma parašyti komplimentą sau. Moterys buvo prašomos įvardinti už ką, kodėl, arba ką savyje labiausiai myli, kuo labiausiai džiaugiasi ir didžiuojasi. Konkurso trukmė buvo kelios dienos, prizas – knyga. Prisipažinsiu, smalsumo vedina perskaičiau visus komentarus, kurių buvo keletas šimtų. Skaitant aplankė dviprasmiški jausmai – iš vienos pusės toks didelis džiaugsmas, kad moterys taip save myli, ir negaili sau gerų žodžių. Iš kitos pusės mažas velniukas sėdėdamas ant peties šnabždėjo į ausį – netikėk, nesidžiaugk, čia viskas taip ne tikra. Tai dirbtiniai, be jokio nuoširdumo sukurti tekstai, kad laimėti siūlomą prizą. Ir pati save nustebinau, nepagailėjau laiko ir peržvelgiau daugelio moterų anketas. Žinot kokia išvada? Turbūt trečdalio save taip liaupsinančių moterų anketose vyravo liūdni, pesimistiški paveikslėliai ir pasisakymai apie gyvenimą, o ta meilė sau ir džiaugsmas pasauliu arba labai gerai paslėptas, arba neviešinamas. Ir tada aplankė mintis, ar mes tikrai mokame sakyti arba bent jau priimti komplimentus sau. Ar mokame nuoširdžiai save girti ir priimti pagyras iš kitų?

Jei paklaustumėte vyrų, labai tikėtina, kad jie komplimentus pavadintu labai slidžiu dalyku. Moterų viliojimo teorijose kalbama, kad moterys myli ausimis ir joms reikia nuolat kartoti komplimentus. Vyrai tą ir daro. Dažniausiai  O ką daro moterys? Kaip mes reaguojame į vyrų pasakytus komplimentus? Ačiū dievui, dažniausiai sugebame bent jau elementarų ačiū išlementi. Bet kiek tokių atvejų, kai vyras, kad ir be jokių nedorų kėslų pasako moteriai komplimentą, kad ji gražiai atrodo, skaniai kvepia, pagiria jos šypseną ar viliokiškai krentančias garbanas, o moteris stoja į gynybos poziciją ir ima teisintis. Ir argumentuotai bando sumalti komplimentą į miltus. Paversti jį netiesa. Ir aišku, čia dar yra graži komplimentų „priėmimo“ forma, dažniausiai taikoma svetimiems vyrams. O kaip reaguojame į nuosavo vyro komplimentus (dar aišku, jei per ilgus bendro gyvenimo metus jis juos tebesako)?  Išgirdę, kaip brangusis suokia kažką gražaus iškart ieškome klastos – arba kažko prašys, arba kažką prisidirbo.. Aišku, visur yra išimčių, ir norėčiau tikėti, kad komplimentu klausimus kuo toliau, tuo daugiau bus tokių atvejų, kai vyrai sakys komplimentus, o moterys juos priims ir jais mėgausis.

O kaip apie komplimentus sau? Tikriausiai reta kuri stovime prieš veidrodį ir tarsi perlus, beriame sau gražius žodžius. Ar bėgdamos dienos darbuose, sustojame ir nužvelgdamos save vitrinose, mes grožimės ir sau šnabždame, kad atrodome puikiai? Ar dažnai prieš svarbų susitikimą vietoj nervinimosi ir kovojimo su stresu sugebame pagirti save ir pažadinti viduje slypiančias jėgas? Nes jei taip darytume, tikriausiai motyvuojančios knygos neturėtų skyriaus, kuriame moko, kaip reikia mylėti save ir kalbėti sau pagyras.
bfff

Taigi, liga kaip ir diagnozuota – komplimentai ir pagyros dažniausiai yra tai, ko reikia arba vengti arba nereaguoti į tai rimtai. Dabar reikėtų išsiaiškinti ligos priežastis. Ir aš, nebūdama daktare, nei medicinos, nei mokslų (ech, niekada nesakyk niekada), leidžiu sau daryti tokias prielaidas:
Mes esame kukliųjų tauta. Nuolankiųjų. Tų, kurie eina šalia, kurie žvilgsnį nuleidžia žemyn ir kurių balso tonas niekada nepakyla garsiau šnabždėjimo. Išimčių yra. Pokyčiai tunelio gale irgi šviečia. Bet tas tunelis tokio ilgumo, kad iki šviesos dar teks šiek tiek paėjėti  Būtent dėl kuklumo ir nuolankumo, mes negalime priimti komplimentų. Nes jei priimsiu komplimentą, aš pakilsiu šiek tiek aukščiau to šešėlio, kuriame slinkau. Ir tada jau nežinosiu ką daryti.

Viskas ateina iš vaikystės. Kuklios mamos, moko kukliomis būti ir dukras. Juk negražu maivytis, girtis. Juk reikia būti kukliai, rausvažandei mergaitei. Ir ačiū dievui, kad ši mada po truputį keičiasi. Kad po truputį mergaitės yra mokomos būti tvirtomis, atkakliomis ir savarankiškomis. Auginama savivertė. Ir komplimentas neatrodo toks baisus dalykas. Pagyrė – padėkojau ir dar paantrinau. Valio.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad aš labai labai tikiuosi, jog mano pastebėtos ir aprašytos situacijos yra atgyvenos, ir aš tiesiog stebėjau netinkamą aplinką. Aš labai labai tikiuosi, kad dabartinė moterų karta jau nebijo save mylėti, ir koplimentus priima su pasimėgavimu. Kad komplimentai joms tarsi kvepalų debesėliai – realiai jų nematai, bet tas jausmas – nuostabus. Mylėti save, girti save ir priimti pagyras nėra gėda, nėra blogai! Tai yra nuostabu, būtina! Pabandykite, gal Jums patiks. Gal pasakyti sau komplimentą taps taip pat įprasta, kaip pasidažyti lūpas

Moterys, mylėkime save, nes jei mes savęs nemylėsime, kas tada mylės?

Leave A Comment

Your email address will not be published.