Gal jau laikas pasitikti savo profesinę aušrą?

Nelengva būti moterimi. Pasaulyje, kuris keičiasi tokiu stulbinančiu greičiu, moters gyvenimas sukasi papildomais apsisukimais ir rieda nenuspėjamais likimo vingiais. Štai ji jaučiasi lyg gilioj duobėj, įkalinta paauglės besiformuojančiame kūne, laikoma mažiau gabi analitiniams mokslams vien dėl to, kad yra mergiotė… Štai pagaliau ji viršūnėje, kai aplinkiniai žavisi jos grožiu ir žeria komplimentus jos pasiekimams bei skvarbiam protui… ir vėl žemyn nosimi į buitį ir nešvarius vystyklus, o aplink kiekviena bobutė ir (žinoma!) tuktelėjęs vadovas be sąžinės graužimo aiškina apie jos nuvertėjimą, kuris proporcingas šeimyninio gyvenimo stažui, vaikų kiekiui ir amžiui… ir vėl… Nenuostabu, kad ne kiekviena atlaiko tokius pakilimus ir nuosmukius.

Jau nesuskaičiuosiu, kiek girdėjau moteriškų pasakojimų, pažirusių ašaromis, diskutuojant net tokiomis regis nekaltomis temomis kaip norimo darbo/veiklos vizija. Ir kaskart, prisipažinsiu, vis labiau šiurpstu nuo suvokimo, kaip moterys nuvertina save ir savo gebėjimus.

jh

Įsivaizduokite, kad prieš jus sėdi 25-35 m., išsilavinusi moteris, turinti gan plačią ir įdomią darbo patirtį (tarkim atlikusi stažuotę užsienio kapitalo įmonėje, dalyvavusi įvairiuose projektuose, pora metų vadovavusi nedidelei darbuotojų komandai), komunikabili, organizuota, tačiau karjeros planus keliems metams pristabdžiusi dėl motinystės. Kaip manote, į kokias pozicijas dairosi ši moteris, nusprendusi grįžti į darbo rinką?

Neteko matyti statistikos šiuo klausimu, bet mano asmeninė patirtis yra bjauri – 9 iš 10 mano sutiktų moterų galvoja apie to paties lygmens (geriausiu atveju) kaip ankstesnėje darbovietėje arba net ženkliai žemesnę poziciją. O kai kurias nuo visiško apatinio laiptelio atgraso tik mintis, kad „dirbdama už minimumą nepragyvenčiau“.

Išgirdusi tokį pasirinkimą, kaskart nejučia suabejoju pašnekovės gyvenimo aprašymu – gal jis pagražintas? Pasirodo ne. Greičiau atvirkščiai – nesurašyti asmeniniai pasiekimai („ai, kam ten įdomu…“), rezultatai, pasiekti kartu su visa komanda („juk ne viena dariau…“) ir pan. Tai dėl kokios priežasties moteris taip „nukainoja“ savo galimybes? O taip, galima kabinėtis prie to, kad moteris buvo nutolusi nuo veiklos, bet ar žinot, kad identiškoje situacijoje vyrai elgiasi visiškai priešingai?

Nesvarbu, dėl kokių priežasčių vyriškis buvo nutrūkęs nuo karjeros kalvių – ar augino vaikus, ar statė namus, ar kėlė Norvegijos žemės ūkį – absoliučiai daugumoje atvejų jis mąsto visiškai priešinga kryptimi. Jis peržiūri turimą žinių bei patirties kapitalą ir dairosi, ką DAUGIAUSIA gali už jį gauti. Na, blogiausiu atveju, galima dirbti tą patį už tą patį, kaip anksčiau. Žemiau? Mažiau? Reikia tikrai svarbios priežasties, kad vyras pasuktų savo karjerą šia kryptimi ir jis tiksliai žino, vardan ko jis tai daro (dėl savo sveikatos, dėl šeimos, kai kitų variantų tiesiog nėra…).

Prisipažinsiu atvirai – žaviuosi šia vyrų savybe ir manau, kad moterims reikia to pasimokyti.

Mielosios moterys, tai, kad kasdienybėje esate taupymo ekonomikos guru, galinčios iš ribotų išteklių apipirkti šeimą, aprūpinti buitį ir dar sukaupti atsargas „juodai dienai“, dar nereiškia, kad toks mąstymas tinka ir čia! Jei žiūrite į darbo pasiūlymą, kuriame galite pateisinti 100 procentų visų reikalavimų, pageidavimų ir dar lieka nepanaudotų gebėjimų, greičiausiai šis darbas Jums tinka tiek pat, kiek išaugta suknelė – JŪS GALITE DAUGIAU!

Pasirinkdamos dirbti ir/arba likti žemose karjeros pozicijose, neišdrįsdamos siekti didesnių pajamų, pirmiausiai prarandate finansinį stabilumą, laisvę savarankiškai priimti gyvenimo sprendimus ir galimybę investuoti į saviraišką bei profesinį tobulėjimą. Be tobulėjimo nėra profesinio augimo. Be augimo nėra didesnių pareigų ir pajamų. Ratas užsidaro – Jūs spąstuose.

Štai kodėl nusprendusi ieškoti naujų darbo perspektyvų, pirmiausiai turėtumėte savęs klausti – Kuo domiuosi ir ką sugebu geriausiai? Ką veikčiau su malonumu? Kur greičiausiai ir efektyviausiai pritaikyčiau savo žinias ir talentus? Kurioje srityje norėčiau augti ir tobulėti? Kur mano galimybių maksimumas?

Net jei šiuo metu Jums desperatiškai reikia darbo ir pajamų, bent tris kartus patikrinkite, ar tikrai čia ir dabar nėra nieko geriau. Nėra? Tebūnie, bet tada labai aiškiai ir tiksliai sau įvardinkite, kada ir kokio darbo (o gal veiklos?) ieškosite. Ir, dėl Dievo meilės, ieškokite. Ieškokite geresnio, su didesnėmis perspektyvomis, didesne alga, kur būsite labiau vertinama ir gerbiama – nes ten kur blogiau, jau buvote.

O toms, kurios šia akimirką nejaukiai susigūžiate savyje ir klausiate „Ar man ne per vėlu?“, atsakau – Ne, dabar pats tinkamiausias laikas.

Leave A Comment

Your email address will not be published.